Lietuvos istorija. XV amžius

1392 m. Astravos sutartimi, 1401 m. Vilniaus–Radomo susitarimu ir 1413 m. Horodlės susitarimais Vytautas Didysis pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija (kiekviena šalis valdovą rinko atskirai), kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Vytautas pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais – Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Didelę reikšmę valdymui turėjo Didžiojo kunigaikščio raštinė (Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas).

Gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdančius giminaičius Vytautas keitė savo bajorais (skyrė juos vietininkais) – tai labai paspartino didelės valstybės vidinę integraciją. Nuo pagoniškų laikų išlikusiose LDK branduolio pilių apygardose susidarė vietinė administracija, vadovaujama seniūnų, vėliau – ir vaivadų. Seniūnams (vietininkams) pavaldžią teritoriją imta vadinti pavieto (apskritis) terminu. Nuo 1413 m. pradėta steigti vaivadijas. Po valstybės vidinės integracijos autonomiją išlaikė tik didžiausios sritys (Žemaitijos seniūnija).

Po Žalgirio mūšyje (1410 m.) išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną ir Melno taikos (1422 m.) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK politinį stabilumą drumstė XIV a.–XV a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas ir XV a. pabaigos–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai.

 

 

 

1392–1430 m. Didysis kunigaikštis Vytautas.

Kęstučio sūnus. Jogailos pusbrolis.

1401 m.  kovo 11 d. – buvo pasirašytas Vilniaus-Radomo susitarimas. Radome Lenkijos karaliaus taryba patvirtino Vytauto ir Jogailos susitarimą, kad Vytautas iki pat mirties bus LDK valdovas, o po jo Kunigaikštystė bus valdoma Jogailos arba jo įpėdinio. Tačiau Lenkija ir po Jogailos mirties negalės rinkti karaliaus be LDK bajorų pritarimo. Taip Lenkija juridiškai patvirtino Lietuvos savarankiškumą.

1401 m. kovo 13 d.  pirmą kartą prieš kryžiuočius sukilo Vokiečių ordinui Vytauto atiduoti žemaičiai. Jiems pavyko išvyti kryžiuočius iš Žemaitijos ir vėl prisijungti prie Lietuvos.

1403 m. rugsėjo 9 d. popiežius Bonifacas IX Vokiečių ordinui uždraudė puldinėti jau krikščionišką Lietuvą. Oficialiai baigėsi kryžiaus žygiai į Lietuvą.

1404 m. gegužės 23 d. Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Vyslos saloje ties Racionžo pilimi sudarė sutartį su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu von Jungingenu. Ordinas vėl atgavo Žemaitiją ir didelę dalį Sūduvos dykros, atsisakė pretenzijų į kitas LDK žemes ir į Didįjį Naugardą, nustojo remti Švitrigailą. Vytautas išsiderėjo teisę iš Žemaitijos į Lietuvos dalį perkelti 250 žemaičių bajorų šeimų. Jogaila atsisakė Rytų Pamario, Kulmo ir kitų ordino ginčijamų pasienio sričių. Pasinaudojęs sutartimi Vytautas rytuose atsiėmė Smolenską ir sutelkė jėgas lemiamam karui su Vokiečių ordinu 1410 m.

1408 m. vasario 14 d. LDK Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises.

1408 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Maskvos didžioji kunigaikštystė sudarydamos Ugros taikos sutartį baigė nuo 1406 m. tarp Lietuvos ir Maskvos vykusį karą. Sutartimi valstybinė siena tarp kunigaikštysčių buvo nustatyta Okos intaku Ugros upe (nepakito iki XVI a. pradžios). Vytautas pasižadėjo nebepulti Pskovo ir Naugardo žemių, Vasilijus I pripažino, kad Smolensko žemė su miestu priklauso Lietuvai. Sudarius taiką Vytautas daugiau nekariavo su savo žentu – Vasilijus I buvo vedęs Sofiją Vytautaitę.

1409 m. gegužė – prasidėjo žemaičių sukilimas, nutraukęs taikingus santykius tarp ordino ir LDK. Rugpjūčio 6 d. žemaičiai su Lietuvos kariuomenės pagalba išvijo visas ordino gnkluotąsias pajėgas.

1409 m. rugpjūčio 14  d. Vokiečių ordinui įsiveržus į Lenkijos Dobrynės žemę prasidėjo vadinamasis Didysis karas, į kurį lenkų pusėje įsitraukė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šio karo baigtį nulėmė Žalgirio mūšis.

1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšis.  Vokiečių ordino valdose, prie Grunvaldo ir Tanenbergo kaimų, į pietryčius nuo Marienburgo, įvyko vienas didžiausių vidurinių amžių Europoje mūšių, kuriame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės susikovė su Vokiečių ordinu. Jungtinės kariuomenės nominalus vyriausiasis vadas buvo Lenkijos karalius Jogaila. Vokiečių ordino kariuomenės vyriausiasis vadas Ulrichas von Jungingenas neperprato Vytauto ir Jogailos taktikos ir leidosi išprovokuojamas – įsakė pirmiems pulti LDK kariuomenę. Panaudojęs iš totorių perimtą pasitraukimo manevrą Vytautas išsklaidė vokiečių pulkus ir išardė jų rikiuotę. Ordinas buvo visiškai sumuštas, U.von Jungingenas (apie 50 m.) su žymiais vadais ir keliais šimtais riterių žuvo, daug vokiečių buvo paimta į nelaisvę. Grunvaldo lietuvišką pavadinimą „Žaliagiris“, manoma, pirmasis pavartojo Petras Vileišis, o formą „Žalgiris“ 1891 m. pasiūlė Maironis. Netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino, galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią.

1411 m. Torunės taika. Pirmoji Torunės taika buvo taikos sutartis pasirašyta 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos-Lietuvos ir Teutonų ordino. Sutartimi užbaigtas Lenkijos-Lietuvos-Teutonų karas (1409-1411 m.). Teutonų ordinas atsisakė savo pretenzijų į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties (faktiškai visiems laikams).

1413 m. spalio 2 d. Liublino vaivadijoje, Horodlėje, LDK ir Lenkijos karalystės atstovai iš naujo sureguliavo abiejų valstybių ir jų valdovų santykius. Jogailos ir Vytauto susitarime pažymėta, kad, norėdami apsaugoti Lietuvą nuo Vokiečių ordino, ją iš naujo prijungia prie Lenkijos karalystės. Bažnyčioms Lietuvoje garantuotos tos pačios privilegijos kaip Lenkijoje. Abiejų valstybių elitas įpareigotas ištikimai tarnauti Jogailai ir Vytautui bei jų įpėdiniams, pastarųjų nerinkti vieniems be kitų žinios. Lietuvos didikų akte konstatuota, kad Lietuvos bajorai pasižada Vytautui mirus jo įpėdinį rinkti tik pritarus Lenkijos karaliui ir luomams. Lenkų ponų akte pažymėta, kad jie lietuvių bajorams suteikia lenkų herbus su teise juos paveldėti.

1413 m. lapkričio 12-19 d. – Vytautas su Jogaila atvyko į Žemaitiją ir apkrikštijo pirmuosius žemaičius.

1415 m. gruodžio 4 d. Katalikų Bažnyčios susirinkime Vokietijos mieste Konstance buvo pristatyta pirmoji kolektyvinė pasiuntinybė iš Lietuvos – šešiasdešimties apkrikštytų žemaičių bajorų delegacija.

1421 m. rugsėjo 1 d. popiežius Martynas V bule „Mirabilis Deus“ patvirtino savarankišką Žemaičių vyskupiją.

1422 m., rugsėjo 27 d. po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis.LDK ir Lenkijos kariuomenių stovykloje prie Melno ežero Lenkijoje Vokiečių ordinas sudarė su Lietuva ir Lenkija taikos sutartį ir nustatė sienas tarp valstybių. Ordinas galutinai atsisakė Užnemunės ir Žemaitijos, bet jam liko Nemuno žemupio dešiniojo kranto 2 mylių pločio lietuviškų žemių ruožas, nuo XX a. vadinamas Klaipėdos kraštu. Melno taika visam laikui pripažino Lietuvai Žemaitiją ir Užnemunę, bet netenkino nė vienos pusės: Lietuvos – nes atskyrė vakarines lietuvių žemes ir jose besiformuojančią Mažąją Lietuvą, Ordino – dėl to, kad Lietuvai tekęs pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios perskyrė Vokiečių ir Livonijos ordinus. Melno sutarties nustatyta siena išliko iki 1919 m. Versalio taikos.

1429 m. sausio 9-29 d. –  įvyko Lucko suvažiavimas(Vytauto pilyje Lucke) Lietuvos ir Lenkijos valdovų Vytauto ir Jogailos susitikimas su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi Zigmantu I Vidurio rytų Europos reikalams aptarti.  Suvažiavime buvo pasiūlyta Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi. Jis to norėjo, nes siekė išsaugoti didvalstybės suverenitetą – nepriklausomybę nuo Lenkijos ponų pretenzijų inkorporuoti LDK į Lenkijos Karūną.

1430 m. rugsėjo 8 d. Lenkijos ponų grupuotė sužlugdė Vilniuje turėjusią įvykti Vytauto Didžiojo karūnaciją. Karūnas vežanti Šventosios Romos imperatoriaus pasiuntinybė, sužinojusi apie lenkų užtvaras pasienyje, iš Frankfurto prie Oderio grįžo į Niurnbergą.

1430 m. spalio 27 d. Naujuosiuose Trakuose mirė Vytautas Didysis (apie 80 m.). Vytautas buvo palaidotas Vilniaus katedroje, bet kur jo palaikai dabar – nežinoma.

1430–1432 m. Didysis kunigaikštis Švitrigaila.

Algirdo ir Julijonos sūnus. Jogailos brolis.

1431 m. liepos 31 d. prie Styro upės netoli Lucko susikovė brolių Švitrigailos ir Jogailos vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės. Švitrigaila pralaimėjo ir Jogailos vadovaujami lenkai apgulė Lucką, kuris per kilusį karą su Lenkija rėmė Švitrigailą.

1432 m. rugsėjo 1 d. Ašmenoje Lauryno Zarembos organizuotų sąmokslininkų netikėtai užpultas Švitrigaila su keliais didikais pabėgo į Polocką.

1432 m. spalio 15 d. Gardine Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė sudarė sutartį, kuria Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis patvirtino ištikimybę Lenkijos karaliui Jogailai. Jogaila jam pavedė valdyti LDK, pasilikdamas sau ir įpėdiniams aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Lietuvai leista turėti atskirą, bet bendrai su lenkų bajorais renkamą didįjį kunigaikštį. Sutartis įpareigojo Žygimantą Kęstutaitį ir jo įpėdinius niekada nesivainikuoti Lietuvos karaliaus vainiku. Po jo mirties Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atitekti Jogailai ir jo įpėdiniams.

1432 m.  gruodžio 8 d. dabartinės Baltarusijos teritorijoje prie Ašmenos įvyko dar vienas LDK kunigaikščių tarpusavio kovų mūšis – nuversto Švitrigailos kariuomenė susirėmė su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariais. Per visą dieną trukusias kovas abi pusės patyrė didelių nuostolių. Į vakarą Švitrigailos pulkai buvo išblaškyti. LDK kunigaikščių vidaus kovos baigėsi 1435 m. Pabaisko mūšyje, kuriame Švitrigaila buvo visiškai nugalėtas.

 

1432–1440 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

Kęstučio sūnus. Vytauto brolis

1434 m. gegužės  6 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis LDK bajorams suteikė privilegiją, kuria sulygino bajorų stačiatikių ir katalikų teises. Taip siekė į savo pusę palenkti LDK rytinių sričių slavų bajorus, remiančius buvusį valdovą Švitrigailą.

1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšis (kartais jis dar vadinamas Šventosios-Pabaisko mūšis arba Vilkmergės mūšis) Pabaisko mūšyje prie Žirnajų ežero netoli Ukmergės susikovė pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą kariuomenės – Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio. Manoma, abi pusės turėjo maždaug po 15 tūkst. žmonių. Švitrigailos kariuomenę rėmė Livonijos ordinas, Žygimanto Kęstutaičio – Lenkijos kariniai daliniai. Mūšį pralaimėjęs Švitrigaila pabėgo į Polocką.

1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Breste Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Pauliumi Russdorfu pasirašė Bresto taikos sutartį. Ordino vadovybė įsipareigojo nutraukti ryšius su Švitrigaila, nepadėti jokiam Lietuvos kunigaikščiui kovoti su Lenkija, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas pritarus Lenkijos karaliui ir LDK Ponų Tarybai.

1437 m. rugsėjo 4 d. netekęs Vokiečių ordino paramos Švitrigaila pasidavė Lenkijai ir atidavė jai valdomas savo žemes – Kijevą, Voluinę ir Podolę.

1440 m. kovo 20 d. Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas kunigaikščių Aleksandro ir Ivano Čartoriskių, Vilniaus vaivados Jono Daugirdo, Trakų vaivados Petro Leliušio ir kt. Švitrigailos šalininkų surengto pasikėsinimo metu..

1440 m. birželio 29 d. Vilniaus katedroje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo vainikuotas trylikametis Kazimieras Jogailaitis. Nužudžius didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį LDK didikai Lietuvos valdovu jį paskelbė prieš Lenkijos ponų valią ir nutraukė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos uniją. Kol Kazimieras buvo nepilnametis, valdė Ponų Taryba.

1440–1492 m. Didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis.

Jogailos sūnus. Vladislovo III Varniečio brolis.
Nepakankamai rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesais – retai būdavo Lietuvoje, stengėsi, kad Jogailaičių dinastijai atitektų Čekijos ir Vengrijos sostai, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai norėjo turėti savo valdovą ir bandė jį nuversti (Olelkaičių ir kitų kunigaikščių 1481 sąmokslas). Jam valdant Lietuvoje labai padidėjo Ponų Tarybos įtaka. Nors seimuose lenkų ponai siūlė panaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ji išsaugojo savo savarankiškumą.
Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai.

1441 m. sukilo žemaičiai, norėdami autonomijos ir remdami Mykolą Žygimantaitį.

1442 m. pradžioje, kai Kazimieras Jogailaitis patvirtino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto privilegijas Žemaitijos seniūnijai ir suteikė platesnę privilegiją (Žemaitijos privilegijos. Garantavo žemaičių bajorų luomines teises ir krašto autonomiją.), žemaičių bajorai pripažino jo valdžią.

1447 m. gegužės 5 d. Kazimiero privilegija. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, norėdamas užsitikrinti LDK ponų paramą jam tampant Lenkijos karaliumi, suteikė LDK bajorams, Katalikų Bažnyčiai ir miestiečiams privilegiją. Joje pažadėjo nemažinti LDK teritorijos, į valstybines pareigas skirti tik vietos didikus, nesuimti bajoro be teismo, leisti jiems laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis ponų naudai atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai. Tai buvo pirmoji privilegija su didžiojo kunigaikščio įsipareigojimais. Privilegija įtvirtino feodalinį imunitetą, buvo vienas baudžiavos teisinio įforminimo etapų.

1447–1492 m. Lenkijos karalius Kazimieras.

Po brolio Vladislovo III mirties.

1449 m. rugpjūčio 31 d. taikos sutartimi Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis įsipareigojo neteikti paramos ir prieglobsčio Mykolui Žygimantaičiui, o Kazimieras Jogailaitis atsisakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės įtakos Didžiajam Naugardui ir Pskovui, nors ją dar išlaikė Tverei. Buvo sustabdytas Lietuvos veržimasis į Rytus.

1458 m. – Vilniuje įsisteigė kailiadirbių brolija.

1468 m. Kazimieras Jogailaitis patvirtino vadinamąjį Kazimiero teisyną – pirmąjį bandymą kodifikuoti Lietuvos teisę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio patvirtintas teismo sprendimų (daugiausia dėl turto vagysčių) rinkinys, galiojęs 1468–1529 m. Aukštaitijoje ir vadinamojoje Juodojoje Rusioje. Teisyną sudaro 25 straipsniai.

1472 m. Kazimieras Jogailaitis sudarė prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę sąjungą su Didžiosios ordos chanu Achmatu,

1481 m. rugpjūčio 30 d. įvykdyta mirties bausmė sąmokslo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį organizatoriams – Alšėnų kunigaikščiui Jonui Jurgaičiui ir Slucko kunigaikščiui Mykolui Olelkaičiui. Sąmoksle dalyvavę Teodoras Jonaitis Bielskis ir Jonas Glinskis pabėgo į Maskvą.

1480 m. Pablogėjus santykiams su Krymo chanu Mengliu‑Girėjumi, totoriai, skatinami Maskvos didžiosios kunigaikštystės, vėl pradėjo pulti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę; stengėsi atstumti ją nuo Juodosios jūros tarp Dniepro ir Dniestro žiočių.

1492 m. liepos 20 d. mirus Kazimierui Jogailaičiui LDK Ponų Taryba, siekdama turėti atskirą nuo Lenkijos valdovą, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinko Aleksandrą II. Buvo nutraukta abiejų šalių asmeninė unija, tačiau 1501 m. spalį, didėjant Maskvos kunigaikščių grėsmei ir ieškant sąjungininkų prieš juos, Aleksandras buvo karūnuotas ir Lenkijos karaliumi.

1492–1506 m. Didysis kunigaikštis Aleksandras.

Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos II sūnus. Jogailos anūkas.

Aleksandro valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatiniais LDK karais su kaimyninėmis šalimis. Pavojingiausias Lietuvos kaimynas tuo metu buvo sparčiai stiprėjanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, nemažai rūpesčių kėlė ir du Maskvos sąjungininkai – Mengli Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir gospodario Stepono Didžiojo valdoma Moldova, kurių karinės pajėgos aptariamu laikotarpiu dažnai puldinėjo LDK pietines sritis (XVI a. pradžioje Krymo raitelių būriai ne kartą įsiveržė ir į tikrąją Lietuvą, 1503 m. pasiekė net Vilniaus apylinkes).
Aleksandro nuolaidos LDK Ponų tarybai faktiškai atvėrė kelią didikų oligarchijos įsigalėjimui Lietuvoje.
Apie 1501 m. Aleksandro nurodymu Lietuvoje iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, − šio darbo rezultatu tapo apie 1522 m. sudarytas ir 1529 m. įsigaliojęs I Lietuvos Statutas.
Valdant Aleksandrui per didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų dvarus Lietuvoje ėmė plisti renesanso ir humanizmo idėjos. Aleksandro valdymo pradžioje imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą (Lietuvos Metriką), patobulinta LDK oficialiosios raštvedybos sistema, be to, iš esmės reorganizuota didžiojo kunigaikščio raštinė, nuo šiol tapusi labiau „lotyniška“, nei „rusėniška“.

1492-1494 m. pirmasis karas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III karą laimėjo, užėmė ir prisijungė LDK žemes Viazmą ir daugumą Okos aukštupio kunigaikštysčių. (Iš viso apie 87 000 km² teritorija).

1492 m. rugpjūčio 6 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras specialia privilegija išplėtė Ponų Tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią. Nuo šiol didysis kunigaikštis nebegalėjo bausti Ponų Tarybos narių už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą, be Tarybos žinios keisti kartu su Taryba priimtų nutarimų. Ponų Taryba įgijo teisę atmesti didžiojo kunigaikščio jai siūlomus svarstyti klausimus. Didysis kunigaikštis įsipareigojo be Ponų Tarybos nespręsti valstybės, ypač užsienio, reikalų, ir neleisti naujų įstatymų, derinti su ja valstybės pareigūnų skyrimą.

1494 m. vasario 7 d. taikos sutartis su Maskva buvo sutvirtinta Aleksandro vedybomis su Ivano III dukterimi Elena (1495 m.) Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pripažino Jono III visos Rusijos valdovo titulą.

1495 m. rugpjūčio 23 d. patvirtintas pirmojo visoje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Vilniaus auksakalių cecho statutas.

1497 m. gruodžio 6 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras davė leidimą įsteigti Pasvalio miestą.

 

Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Lietuvos istorija. XIII amžius

Lietuvos istorija. XIV amžius

Lietuvos istorija. XVI amžius

Lietuvos istorija. XVII amžius

Lietuvos istorija. XVIII amžius

Lietuvos istorija. XIX amžius

Lietuvos istorija. XX amžius

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

 

Informacijos šaltinis:

• Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
• A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
• A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
• A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
• Vikipedija - interneto enciklopedija.