Lietuvos istorija. XX amžius

1795-1914 m. Rusijos imperijos valdymas.

Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917 m. ) 1904–1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Rusijos 1905–1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905–1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis. Rusijos valdžia labiau toleravo nuosaikesnes katalikiškos krypties draugijas ir spaudą.

 

1914-1918 m. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metu

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį – Kauną, rugsėjį – Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir remti Vokietijos ūkį, vykdytos rekvizicijos.

 

1918-1940 m. Nepriklausoma Lietuvos Respublika

Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.

 

1940-1941 m. SSRS okupacija

SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d. Letuva buvo prijungta į SSRS.

 

1941-1944 m. Antrasis Pasaulinis karas. Vokietijos okupacija.

Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo.
Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas. Lietuva pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi.

 

1944-1990 m. SSRS okupacija

1944 m. vasarą–1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945–1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945–1953 m. – 130 000 žmonių.
Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė. Vis dėlto buvo atkakliai priešinamasi prievartinei kolektyvizacijai, boikotuojami rinkimai, vengiama stoti į Lietuvos komunistų partiją, komjaunimą, vis labiau lankoma ir palaikoma okupacinės valdžios persekiojama Katalikų Bažnyčia.

 

1990 m. Atkurta Nepriklausoma Lietuvos Respublika

 

 

1795-1914 m. Rusijos imperijos valdymas.

Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917 m. ) 1904–1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Rusijos 1905–1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905–1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis. Rusijos valdžia labiau toleravo nuosaikesnes katalikiškos krypties draugijas ir spaudą.

20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo – pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika. Lietuvių kultūros plėtra glaudžiai siejosi su lietuvių tautiniu judėjimu.



1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą. Siekdama surusinti Lietuvos gyventojus caro valdžia 1864 m. buvo uždraudusi ne tik lotyniškąjį, bet ir gotiškąjį raidyną, o viešose vietose kabino lenteles su perspėjimu, kad kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama. 40 metų oficiali spauda gyvavo tik rusišku raidynu. Lietuvoje švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje. Gruodžio 23 d. (pagal Julijaus kalendorių – gruodžio 10 d.) Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba – „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu. 1905 m. pirmąjį pusmetį „Vilniaus žinias“ prenumeravo 5613 skaitytojų, tačiau Vilniuje laikraščio būdavo išplatinama vos 150 egzempliorių. Dienraštis suformulavo Didžiojo Vilniaus Seimo idėją ir daug prisidėjo jį organizuojant. 1909 m. kovo 17-ąją išėjo paskutinis jo numeris.

1905 m. Palaikant visuotinį streiką Rusijoje sausio 24–25 d. vyko politinis streikas Kaune, sausio 24–29 d. – Vilniuje, sausio pabaigoje–vasario pradžioje – Šiauliuose.

1905 m. gegužės 14 d. caras Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leido mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbų. spalio 30 d. caras išleido manifestą, kuriame pažadėjo įvesti demokratines laisves ir organizuoti  Valstybės Dūmos (parlamento) rinkimus.

1905 m. birželio 6 d. Vilniuje lietuvių visuomenės miesto teatre surengtame vakare Miko Petrausko vadovaujamas choras pirmą kartą viešai sugiedojo „Tautišką giesmę“.

1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą. Seimas nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje.

Nuo 1905 m. Lietuvoje pradėjo kurtis partijos, sąjungos – valstiečių sąjunga, socialdemokratų partija, demokratų partija ir kt.

Nuo 1906 m. carui Nikolajui pasirašius įsaką, pradėjo kurtis profesinės sąjungos, draugijos – katalikiška švietimo draugija, Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių dailės draugija ir kt.

1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“. Ją pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretą sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas. Birutės partiją dainavo Marija Piaseckaitė‑Šlapelienė, Birutės brolio – Kipras Petrauskas.

1907 m. sausio 9 d. Vilniuje Petro Vileišio rūmuose atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda.

1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv.Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija. Rengė vargonininkų ir dirigentų kursus, leido žurnalą „Vargonininkas“.

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

 

1914-1918 m. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metu

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį – Kauną, rugsėjį – Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir remti Vokietijos ūkį, vykdytos rekvizicijos.

Tik 1918 m. pabaigoje, žlungant Vokietijos imperijai, vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis iš Lietuvos (paskutiniai daliniai išvesti 1919 m.). Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas, sudarė prielaidas 1918 m. atkurti Lietuvos valstybę.

Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. Jos iniciatyva įvyko Berno lietuvių konferencijos, buvo palaikomi ryšiai su lietuvių organizacijomis Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur.

1917 m. gruodžio 11 d. susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis. 1918 m. sausio 8 d. parengtame nutarime sąjungos su Vokietija atsisakyta. 1918 m. vasario 1 d. Lietuvos Taryba kreipėsi į pasaulio tautas, prašydama pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis.

1918 m. vasarį nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 m gruodžio 11 d. deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą.

1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Daugėjant pabėgėlių vietoj laikinojo komiteto vėliau įsteigta draugija, kuri tapo politiniu bei kultūriniu lietuvių visuomenės centru. Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios, daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje. Čia steigė vaikų ir senelių globos įstaigas, mokyklas, suorganizavo pedagoginius ir buhalterijos kursus, lietuvių mokytojų insitutą.

1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuviškų draugijų ir spaudos atstovų susirinkime patvirtinta Gintarinė deklaracija – lietuvių politikos veikėjų pareiškimas Rusijos valdžiai. Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją. Kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. Deklaracijoje pateikta, kad lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, nurodoma, kad tauta ir per vergijos amžius sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį savitumą.

1914 m. lapkričio 27 d. įregistruoti labdaros organizacijos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti įstatai. Organizacija veikė iki 1918 m. Draugija tapo lietuvių politikos centru (jam priklausė dauguma politinių partijų atstovų), rūpinosi krašto gyventojais, mokslo, kultūros reikalais, jos nariai įgavo vadovavimo patirties.

1915 m. rugpjūčio 7 d. Pirmajame pasauliniame kare prasidėjo kautynės prie Kauno tvirtovės pietinių fortų, kurios truko iki rugpjūčio 13-osios. Remiama lėktuvų ir aerostatų vokiečių artilerija šaudė labai taikliai. Tvirtovės gynėjų nuostoliai buvo tokie dideli, kad kariai ėmė stichiškai trauktis iš pozicijų. Rugpjūčio 18 d. Pirmajame pasauliniame kare Vokietijos kariuomenė užėmė Kauną. Traukdamiesi rusai iš Kauno ir kitos Lietuvos dalies išgabeno daug kultūros ir meno vertybių. Daugelis bažnyčių prarado varpus, tik dalis jų buvo sugrąžinta pasibaigus karui. Tarp evakuotų stačiatikių šventenybių atsidūrė ir jų gerbiamas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas.

1915 m. rugpjūčio 31 d. vokiečių kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę ir miestą. Į nelaisvę pateko apie 20 tūkst. Rusijos kareivių. Rugsėjo 19 d. vokiečiai užėmė Vilnių ir po poros dienų okupavo beveik visą Lietuvą.

1915 m. spalio 9 d. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pastangomis Vilniuje įkurta pirmoji bendrojo lavinimo mokykla dėstomąja lietuvių kalba. Direktoriumi buvo paskirtas Mykolas Biržiška.

1915 m. lapkričio 28 d. visoje Lietuvoje vėl įvedus Grigaliaus kalendorių lapkričio 28-oji išaušo iš karto po lapkričio 15 dienos.

1916 m. vasario 12–14 d.  Berne vyko lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo Šveicarijos ir JAV lietuvių atstovai. Joje pirmą kartą buvo iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.

1916 m. birželį Vokietija į apyvartą pradėjo leisti popierinius pinigus ostrublius. Nuo 1916 m. rugpjūčio 6 d. – vienintelė oficiali mokėjimo priemonė Lietuvoje.

1916 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. Lozanoje vyko antroji lietuvių konferencija. Jai pirmininkavo Antanas Smetona. Konferencijos dalyviai patvirtino jos išvakarėse Pavergtųjų tautų konferencijoje lietuvių išsakytą politinės nepriklausomybės siekį, nutarė pradėti rūpintis, kad iš Rusijos, JAV ir kitų lietuvių kolonijų į Lietuvą sugrįžtų mokytojai, gydytojai, verslininkai.

1917 m. kovo 27 d. Lietuvių tautos taryba sudarė laikinąjį Lietuvos valdymo komitetą iš 12 asmenų – po 2 atstovus nuo kiekvienos partijos. Lietuvos tautinėms mažumoms buvo rezervuotos vietos: gudams – 6, žydams – 3, lenkams – 2, rusams – 1.

 

 

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vyko Lietuvių konferencija. Joje dalyvavo 222 atstovai (kitais duomenimis, 214), tarp jų – 66 kunigai ir 65 ūkininkai. Konferencija suformulavo valstybės suvereniteto siekį ir numatė karinės sąjungos su Vokietija galimybę. Šioms nuostatoms įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. Iki 1918 m. vasario 16 d. ji oficialiai vadinosi Lietuvos Krašto Taryba, o liepos 11 d. buvo pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba. Konferencijai pirmininkavo Jonas Basanavičius.

1917 m. spalio 18–20 d. Stokholme vyko antroji lietuvių konferencija, kuri priimtoje rezoliucijoje konstatavo, kad laikas atkurti Lietuvos valstybę. Konferencija pripažino Lietuvos Tarybą teisėtai išrinkta Lietuvos atstove, vyriausiąja lietuvių tautos vadove, pasižadėjo ją remti ir jai atstovauti užsienyje.

1917 m. lapkričio 2-10 d. Berne vyko Lietuvių konferencija. Jos rezoliucija numatė atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos valstybę etninėmis sienomis iš buvusių Rusijos imperijos Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijų bei dalies Gardino ir Minsko gubernijų.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nariai, spaudžiami Vokietijos valdžios, pasirašė prieštaringo turinio deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi. Joje prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakoma už Lietuvos valstybės amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija. 1918 m. kovo 23 d. šio dokumento pagrindu Vokietija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, bet kaip priklausomą nuo Vokietijos.

1918 m. sausį Vokietija vietoj ostrublių į apyvartą pradėjo leisti popierinius pinigus ostmarkes santykiu 1 ostmarkė = 0,5 ostrublio. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę galiojo kaip oficialus Lietuvos piniginis vienetas iki 1922 m. litų įvedimo. 1919 m. vasario 26 d. pavadinta auksinu.

1918 m. sausio 26 d. S.Kairys pasiūlė Lietuvos Tarybai skelbti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą be ryšių su Vokietija, bet jos dauguma šį siūlymą atmetė (dėl to M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis pasitraukė iš Tarybos).

 

 

1918 m. vasario 16 d.  Vasario 16 Aktas. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė – Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą. Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms. Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d., kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.
Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose. Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai. Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, Justinas Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis. Iš Vasario 16 Akto signatarų atsiminimų žinoma, kad buvo pasirašyti du lygiaverčiai egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles, kai 1928 02 16 buvo minimas Vasario 16 Akto dešimtmetis, t. p. 1933 spausdinant A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Iki SSRS okupacijos pradžios 1940 06 15 jis buvo saugomas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve; šių Aktų egzempliorių likimas nežinomas.

 

1918-1940 m. Nepriklausoma Lietuvos Respublika

Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.

1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje susikūrė šalies administravimo sistema, bet Lietuva tebebuvo okupuota, dar nebuvo aiškiai apibrėžta valstybės teritorija. Vilniuje veikė kelios administracijos, atstovavusios skirtingoms ir viena kitai priešiškoms jėgoms – teisėta Lietuvos laikinoji vyriausybė, prosovietinė Vilniaus darbininkų atstovų taryba, laukianti karinės paramos iš Sovietų Rusijos, ir Varšuvos palaikoma Lenkų karinė organizacija (peoviakai), kuri pastaroji, Vokietijos kariuomenei atsitraukus, jau 1919 m. sausio 1 d. paskelbė perimanti vykdomąją valdžią. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. 1919 m. sausio 5–6 d. Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenės Pskovo divizija.
1918–1920 m. vyko Lietuvos nepriklausomybės karas – Lietuvos kariuomenės kovos su Sovietų Rusijos kariniais daliniais (1919 m. pirma pusė), bermontininkais (1919 m. antra pusė) ir Lenkijos kariniais junginiais (1920 m.). Karas baigėsi iš Lietuvos išvijus Sovietų Rusijos kariuomenę ir bermontininkus, o su Lenkija sudaryta paliaubų sutartis, kuria Vilniaus kraštas liko užimta Lenkijos.

Pasibaigus nepriklausomybės karui, Lietuvos valstybė pradėjo stiprėti kaip valstybė – įvyko Steigiamojo seimo rinkimai, buvo priimta Konstitucija, paskelbta Žemės reforma, išleisti lietuviški pinigai – litai. Plėtota kultūra ir švietimas. 1920 m.  Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai, 1922 m. jie pertvarkyti į Lietuvos universitetą .

1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.

1920–1926 m. laikotarpiui būdinga partijų kova dėl politinės valdžios ir dažna vyriausybių kaita. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje per kelerius metus įsitvirtino autoritarinė A. Smetonos politinė valdžia, kuris valdė iki 1940 m. kai Lietuva buvo okupuota SSRS.

Du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiai buvo labai reikšmingi Lietuvos vidaus raidai ir santykiams su užsieniu. Pasiekta didelė žemės ūkio, pramonės, mokslo, kultūros pažanga: Lietuva pasiekė vidutinį Vidurio Rytų Europos šalių lygį. Ji tapo visateise pasaulio tautų bendrijos nare. Lietuvos Respublikos metais išaugo ir subrendo nauja karta, kurios sąmonėje įsitvirtinusi nepriklausomybės idėja padėjo išgyventi SSRS okupaciją ir jai priešintis.


1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvą, bet tik 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos dokumento, deklaravusio sąjungą su Vokietija, pagrindu.

1918 m. balandžio 18 d. Lietuvos Taryba, turėdama tikslą organizuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, pradėjo slapta nuo vokiečių registruoti iš Rusijos kariuomenės grįžtančius karius. Vienas pirmųjų karininkų užsiregistravo Kazys Škirpa. Iki 1918 m. spalio mėn. užsiregistravo 39 karininkai ir du kareiviai.

1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos sudaryta tautinės vėliavos sukūrimo komisija (ją sudarė J.Basanavičius, T.Daugirdas ir A.Žmuidzinavičius) paskelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys juostos vienodomis proporcijomis – raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba. Buvo patvirtinta ir istorinė vėliava, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Dabar tai yra Lietuvos Prezidento vėliava.

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba oficialiai ėmė vadintis Lietuvos Valstybės Taryba, iki tol ji vadinosi Lietuvos Krašto Taryba.

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba balsavo už tai, kad Viurtembergo hercogas Wilhelmas Karlas von Urachas taptų Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Vokietijos valdžia, siekusi unijos pagrindu sujungti Lietuvą su Prūsija, Lietuvos Tarybos teisės rinkti karalių nepripažino, pats W.K von Urachas jam išsiųstą Tarybos kvietimą priėmė. Monarchijos atkūrimui nepritarė kairiųjų pažiūrų Lietuvos Tarybos nariai.

1918 m. liepos 23 d. Lietuvos Taryba Tbilisyje įsteigė pirmąją nepriklausomos Lietuvos atstovybę užsienyje. Atstovu Kaukazo valstybėms buvo paskirtas Pranas Dailidė.

1918 m. spalio 5 d.  Vokietija leido jos okupuotoms tautoms sudaryti savo vyriausybes, Spalio 20 d. Vokietija patvirtino, kad pripažįsta Lietuvą nepriklausoma valstybe ir yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą patiems lietuviams. Lietuvos Taryba gavo leidimą sudaryti vyriausybę.

1918 m. spalio 27 d. buvęs Rusijos armijos karininkas, savanoris Jonas Žilinskas paskirtas vadovauti Valstybės Tarybos Apsaugos komisijai. Jis tapo ir kariuomenės specialiosios slaptosios tarnybos – Žinių dalies – pirmuoju viršininku. Prie Vyriausiojo kariuomenės štabo Rikiuotės skyriaus veikusi Žinių dalis 1919 m. gegužę buvo pertvarkyta į Žvalgybos skyrių. Spalio 27-oji laikoma Lietuvos žvalgybos tarnybos įkūrimo diena.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ji panaikino luomų privilegijas, paskelbė piliečių lygybę prieš įstatymus, nuosavybės neliečiamybę, žodžio, tikybos laisvę. Ši konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir priims nuolatinę konstituciją. Remdamasi Laikinąja Konstitucija Lietuvos Taryba sudarė laikinąją aukščiausiosios valstybinės valdžios instituciją Aukštąjį Prezidiumą, kuris atliko kolegialaus valstybės vadovo funkcijas. Jį sudarė Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir du vicepirmininkai Jurgis Šaulys ir Justinas Staugaitis. J.Šaulį paskyrus pasiuntiniu Vokietijoje lapkričio 15 d. pirmuoju vicepirmininku buvo išrinktas Stasys Šilingas. 1919 m. balandžio 4 d. Aukštasis Prezidiumas savo funkcijas perdavė prezidentui A.Smetonai.

1918 m. lapkričio 2 d. Vokietijai pripažinus Lietuvos teisę į suverenitetą ir kilus lietuvių visuomenės pasipiktinimui Lietuvos Taryba atsisakė minties Lietuvos karaliumi karūnuoti Wilhelmą Karlą von Urachą.

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietija, pasirašydama Kompjeno paliaubas, kapituliavo. Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas.

1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Taryba sudarė pirmąją Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą Augustino Voldemaro, jis ėjo ir užsienio reikalų ministro pareigas. Ministrų kabinetą sudarė: vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas, teisingumo – Petras Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – Juozas Tūbelis, finansų, prekybos ir pramonės – Martynas Yčas, švietimo – Jonas Yčas, žydų reikalų – Jokūbas Vygodskis, gudų reikalų – Juozapas Voronko (pastarieji du buvo vadinami ministrais be portfelio). Gruodžio 24 d. kabinetą papildė krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis. Pirmoji vyriausybė dirbo iki 1918 m. gruodžio 26 d.

1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas įsteigė Prūsų lietuvių tautinę tarybą, kuri netrukus buvo pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba ir tą patį mėnesį paskelbė Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos Tilžės aktą. 1919 m. balandžio 8 d. buvo kreiptąsi į Ambasadorių konferenciją su prašymu Mažąją Lietuvą autonomijos teisėmis prijungti prie Lietuvos. Nepavykus to įgyvendinti Tarybos nariai pradėjo derėtis su atskirų Antantės valstybių diplomatais.

1918 m. lapkričio 23 d. ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Lapkričio 23 d. minima Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena. 1918 m. gruodžio 29 d. naujos vyriausybės ministras pirmininkas M.Sleževičius kreipėsi į Lietuvos gyventojus, kviesdamas juos savanoriais stoti į kariuomenę.

1918 m. lapkričio 23 d. Jurgis Šaulys paskirtas pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje.

1918 m. pabaigoje -1919 m. pirmoje pusėje Sovietų Rusijos kariuomenė (3 divizijos, apie 20 000 žmonių) gruodžio 22 d. pradėjo veržtis į Lietuvą. 1918 m. gruodžio pabaigoje Sovietų Rusijos kariniai daliniai užėmė Švenčionis, Uteną, Rokiškį, 1919 m. sausio 5 d. – Vilnių, sausio 9 d. – Panevėžį, Ukmergę, 1919 m. pirmoje pusėje – apie 2/3 Lietuvos teritorijos (Mažeikius, Radviliškį, Šiaulius, Telšius, Varėną ir kitus miestus), kėsinosi užimti Kauną ir veržtis prie Rytų Prūsijos sienos. Tuo metu vyko Rusijos pilietinis karas, be to, Sovietų Rusijos kariuomenė veržėsi ir į Lenkiją bei Latviją. Ginti nuo jos Kauną ir Lietuvos vakarinę dalį padėjo ir Vokietijos kariuomenė, vėliau – saksų savanorių daliniai.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje pradėjo veikti bolševikų marionetinė Vinco Kapsuko vadovaujama Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė. Buvo Sovietų Rusijos ekspansinės politikos įrankis. 1919 m. vasarį Maskvos nurodymu įkūrus jungtinę Lietuvos ir Baltarusijos sovietų socialistinę respubliką (vadinamąjį Litbelą) vietoj Kapsuko laikinosios vyriausybės sudaryta jo vadovaujama Liaudies komisarų taryba.

1918 m. gruodžio 12 d. Švedija pirmoji pripažino Lietuvą „de facto“ Vasario 16-osios Akto pagrindu.

1918 m.  gruodžio 26 d. atsistatydino pirmoji Lietuvos vyriausybė.  Sudaryta antroji, ministru pirmininku patvirtintas Mykolas Sleževičius.

1918 m. gruodžio 27 d. Kuktos spaustuvėje Vilniuje atspausdinti pirmieji lietuviški 10 ir 15 skatikų vertės pašto ženklai su užrašu „Lietuvos pašta“.

1919 m. sausio 1 d. Vilniuje Gedimino pilies bokšte Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Kazio Škirpos, iškėlė Lietuvos trispalvę. Nuo 1997 m. sausio 1-ąją švenčiama Lietuvos vėliavos diena.

1919 m. sausio 1 d. Vokietijos kariuomenei iš Vilniaus pasitraukus Varšuvos palaikoma Lenkų karinė organizacija paskelbė perimanti Vilniuje vykdomąją valdžią. Sausio 5 d. Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariniai daliniai.

1919 m. sausio 2 d. dėl bolševikų okupacijos grėsmės  Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, kuris tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1919 m. vasario 8-10 d. vyko Kėdainių kautynės. Vienos pirmųjų per Nepriklausomybės karą Lietuvos kariuomenės kautynių su į Lietuvą įsiveržusia Sovietų Rusijos kariuomene. Jos vadovybė planavo puolimu iš pietų (per Alytų) ir šiaurės (per Kėdainius) apsupti ir užimti Kauną. Priešo grupuotė (900–1000 karių su kulkosvaidžiais, artilerija) 1919 m sausį užėmė Šėtą, artėjo prie Kėdainių, kuriuos gynė apie 200 savanorių. Lietuviams padėti iš Kauno atvyko saksų savanorių kuopa su kulkosvaidžiais ir artilerija. Kai vasario 9 d. Lietuvos kariuomenė stiprų smūgį sudavė Sovietų Rusijos kariuomenei, ji pasitraukė į Šėtą. Vasario 10  d. apie 80 lietuvių savanorių ir 20 vokiečių pėstininkų su 3 kulkosvaidžiais ir 2 artilerijos pabūklais puolė Šėtą. Neatlaikę lietuvių ir vokiečių spaudimo, priešo daliniai pasitraukė į Bukonis. Per Kėdainių kautynes Sovietų Rusijos kariuomenė neteko daug karių, lietuviams atiteko karo grobis: keliasdešimt šautuvų, daug šovinių, granatų, amunicijos. Kautynėse žuvo 40 lietuvių karių. Iniciatyvą šiame fronto ruože perėmė Lietuvos kariuomenė. Vasario 9 d. žuvo P. Lukšys, pirmasis fronte žuvęs Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 m. vasario 12-15 d. Alytaus kautynės. Lietuvos kariuomenės kautynės su Raudonąja armija per Nepriklausomybės karą. Raudonosios armijos vadovybė planavo puolimu iš pietų per Alytų apsupti ir užimti Kauną. Lietuvių Pirmojo pėstininkų pulko vadas A. Juozapavičius gavęs žinių, kad prie miesto artėja apie 700 Raudonosios armijos karių, kartu su vokiečiais ruošėsi gintis. Raudonosios armijos daliniai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo puolimą. Lietuviai ir vokiečiai atkakliai priešinosi, bet vasario 13 d. paliko miestą. Naktį iš vasario 14 d. vokiečių šarvuotasis traukinys ir lietuvių Pirmojo pėstininkų pulko kuopa puolė raudonarmiečius ir atsiėmė Alytų. Raudonosios armijos vadovybės strateginis planas užimti Kauną puolimu iš pietų žlugo. Vasario 13 d. ant medinio tilto žuvo A. Juozapavičius, pirmasis per Nepriklausomybės karą žuvęs lietuvių karininkas.

1919 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinių proga Kauno Kaizerio Vilhelmo gatvė pavadinta Laisvės alėja. Iki vokiečių okupacijos 1915 m. gatvė vadinosi Nikolajaus prospektu.

1919 m. vasario 27 d. į Kauną buvo atgabenti Vokietijoje pirkti 8 kariniai lėktuvai. Vėliau iš Kaune buvusio vokiečių aviacijos dalinio perėmus dar penkis įvairių tipų lėktuvus gegužės pabaigoje buvo suformuotas Lietuvos kariuomenės aviacijos kovos būrys.

1919 m. kovo 6 d. atsistatydino antroji Lietuvos vyriausybė. Kovo 11 d. Pranas Dovydaitis suformavo  trečiąjį ministrų kabinetą. Ji veikė iki kovo 26 d.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba įsteigė Lietuvos Prezidento instituciją ir pirmuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną. Nuo rugsėjo mėn. prezidento darbo vieta buvo gubernatoriaus rūmai Kaune. A.Smetonos pirmoji prezidento kadencija truko iki 1920 m. birželio 19 dienos.

1919 m. balandžio 12 d. prezidentas A.Smetona patvirtino naują vyriausybę, ministru pirmininku patvirtintas vėl Mykolas Sleževičius. alstybės Tarybos pirmininku išrinktas Stasys Šilingas.

1919 m. balandžio 19 d. Lenkijos kariuomenė išvijo iš Vilniaus bolševikus, bet naudodamasi Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su Sovietų Rusijos kariuomene užgrobė ir nuo Lietuvos atplėšė Vilniaus kraštą.

1919 m. balandžio 22 d. lenkų užgrobtame Vilniuje įkurtas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Atstovavo Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms, veikė kaip neoficiali Lietuvos atstovybė, informuodavo Lietuvos vyriausybę apie padėtį krašte, gynė lietuvių teises. Lenkijos administracijai komiteto pavadinime įžvelgus Lietuvos pretenzijas į Vilniaus kraštą, 1935 m. pabaigoje komitetas pavadintas Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu. Jo veikla buvo varžoma, 1937 m. vasario 16 d. uždarytas ir veikė slaptai.

1919 m. gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė, padedama saksų savanorių, išvadavo iš bolševikų Ukmergę.

1919 m. gegužės 7 d. pirmuoju Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Rusijos ir Japonijos bei I pasaulinio karų dalyvis, generolas Silvestras Žukauskas.

1919 m. gegužės 18 d. prasidėjo viena pirmųjų per Nepriklausomybės karą Lietuvos karinės vadovybės suplanuotų puolamųjų operacijų. Lietuvos kariuomenės Ukmergės ir Panevėžio rinktinės, padedamos saksų savanorių, pradėjo bolševikų puolimą ir keletą kartų mažesnėmis jėgomis per Kurklių–Panevėžio operaciją išvadavo nemažą Lietuvos teritorijos dalį. Vaduodama Panevėžį paėmė daugiau kaip 400 belaisvių, 1 karinį traukinį, 2 pabūklus, 16 kulkosvaidžių. Gegužės 26 d. Nepriklausomybės kare prasidėjo Kupiškio–Utenos operacija. Per iki birželio 3 d. vykusias kovas bolševikų daliniai neatlaikė lietuvių ir saksų savanorių puolimo ir pasitraukė. Buvo išvaduota sovietų Rusijos kariuomenės užimta šiaurės rytinė Lietuvos dalis.

1919 m. birželio 18 d. Antantės valstybės, norėdamos išvengti Lenkijos ir Lietuvos karo, nustatė tarp šių valstybių pirmąją demarkacijos liniją, bet lenkai jos nesilaikė. Rugpjūčio 3 d. nustatyta antroji, lenkams dar palankesnė linija, o rugpjūčio viduryje – trečioji, kuri lenkų pusėje paliko Seinus, Punską ir Varėnos–Vilniaus–Daugpilio geležinkelį.

1919 m. birželio 23 d. ministro pirmininko M.Sleževičiaus pasiūlymu, vyriausybė išleido įstatymą dėl savanorių karių aprūpinimu žeme.

1919 m. birželio 27 d. Kaune Vladas Putvinskis-Pūtvis subūrė pirmąjį šaulių būrį. Ši diena laikoma Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo diena.

1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartis Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos ir perdavė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos laikinam valdymui. Iki sutarties ratifikavimo kraštą laikinai administravo Vokietijos paskirtas krašto komisaras.

1919 m. liepos 11–12 d. vyko vienas paskutinių Lietuvos kariuomenės mūšių su bolševikais dėl Salako.

1919 m. liepos 15 d. įkurtas Kauno zoologijos muziejus. 1970 m. gruodžio mėn. jam suteiktas įkūrėjo Tado Ivanausko vardas.

1919 m. rugpjūčio 25 d. Nepriklausomybės kare Lietuvos kariuomenė išvadavo paskutinį bolševikų atsparos tašką Lietuvoje – Zarasus.

1919 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos žvalgyba sužlugdė naktį iš 28 į 29 d. Lenkų karinės organizacijos peoviakų planuotą įvykdyti perversmą. Jį peoviakai, siekdami suformuoti Kaune prolenkišką vyriausybę, kuri sutiktų sudaryti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, pradėjo rengti vasaros pradžioje. Perversmininkus demaskavo žvalgybininkė Marcelė Kubiliūtė – ji į Kauną perdavė slaptus lenkų dokumentus su perversmo organizatorių šifrais.

1919 m. spalio 2 d. atsistatydino M.Sleževičiaus vyriausybė. Spalio 7 d. pradėjo veikti Ernesto Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas.

1919 m. spalio 9 d. bermontininkams pradėjus puolimą visoje Lietuvoje paskelbta karo padėtis. Per spalį ir lapkritį bermontininkai užėmė Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Raseinius, Jurbarką, Linkuvą. Ji panaikinta 1920 m. kovo 2 d.

1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Taryba priėmė Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo gruodžio 2 d. Pagal jį laisvoje Lietuvos teritorijoje turėjo būti išrinkta 112 Seimo narių. Tose vietose, kur dėl pasikeitusių aplinkybių rinkimai į Steigiamąjį Seimą neįvyko, turėjo būti išrinkta 117 narių.

1919 m. lapkričio 21 d. prasidėjo mūšis su bermontininkais prie Radviliškio. Kitos dienos rytą Lietuvos kariams iš skirtingų pusių įsiveržus į Radviliškį bermontininkai iš miesto pabėgo. Lapkričio 22-osios vakare į Radviliškį traukiniu atvykęs Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos pirmininkas Henri Albert’as Niesselis pareikalavo nutraukti Lietuvos kariuomenės puolimą ir atsitraukti į buvusias pozicijas. Negavęs vyriausybės nurodymų fronto vadas Kazys Ladyga pakluso ir lapkričio 23 d. įsakė trauktis.

1919 m. gruodžio 10 d. Lietuvos prezidento aktu sudaryta politinių šalies jėgų spektrą atspindinti Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas Petras Leonas. Jis buvo visų 1920–1926 m. sudarytų Vyriausiųjų rinkimų komisijų pirmininku.

1919 m. gruodžio 15 d. iš Lietuvos į Rytų Prūsiją pasitraukė paskutiniai bermontininkų daliniai. Pralaimėjusius Radviliškio kautynės juos į savo globą perėmė Vokietija, kurios vyriausybės nurodymais bermontininkai ir vadovavosi.

1920 m. sausio 10 d. Antantės vardu Klaipėdą ėmė administruoti Prancūzija.

1920 m. balandžio 14–15 d. vyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji Lietuvoje visuotiniai, slapto balsavimo, tiesioginiai rinkimai. Juose balsavo 90 proc. rinkėjų. Pagal proporcinę sistemą buvo išrinkta 112 atstovų: 59 jų priklausė krikščionių demokratų blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokui, 13 – Lietuvos socialdemokratų partijai, 10 mandatų gavo tautinės mažumos (žydai – 6, lenkai – 3, vokiečiai – 1), 1 – nepriklausomas atstovas.

1920 m. gegužės 15 d. Kauno teatre į pirmąjį posėdį susirinko Steigiamasis Seimas. Į jį buvo išrinkta 112 atstovų, posėdyje dalyvavo 105. Dalyvius pasveikinęs valstybės prezidentas Antanas Smetona paskelbė, kad pirmajam posėdžiui pirmininkaus vyriausia Seimo narė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Vyriausias Seimo narys buvo žydų frakcijos atstovas Simonas Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo gerai lietuviškai. Seimo pirmininku buvo išrinktas Krikščionių demokratų partijos narys Aleksandras Stulginskis. Seimas vienbalsiai priėmė Nepriklausomybės deklaraciją, kuria Lietuvą paskelbė demokratine respublika. Iš viso Seimas posėdžiavo 29 mėnesius ir priėmė daugiau kaip 300 įstatymų. Susirinkus Seimui savo veiklą baigė Lietuvos Taryba. Iki 1926 m. gegužės 15-oji Lietuvoje buvo valstybinė šventė.

1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas priėmė antrąją Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, suverenių galių įgyvendinimas pavestas Steigiamajam Seimui, vykdomoji valdžia numatyta jo renkamam prezidentui ir ministrų kabinetui. Faktiškai prezidentas nebuvo renkamas – jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo pirmininkas. Konstitucija įsigaliojo birželio 12 d., ją paskelbus „Laikinosios vyriausybės žiniose“.

1920 m. birželio 19 d. Antanas Smetona Lietuvos prezidento pareigas perdavė Steigiamojo Seimo pirmininku tapusiam Aleksandrui Stulginskiui. Jis prezidento pareigas ėjo iki 1922 m. gruodžio 21 d., kai prasidėjo jo kaip visuotiniais demokratiniais rinkimais išrinkto valstybės vadovo kadencija. Taip pat patvirtintas naujas ministrų kabinetas, kuriam vadovavo K.Grinius.

1920 m. liepos 4 d. patyrusi nesėkmių kare su sovietų Rusija Lenkija pripažino Lietuvą „de facto“ ir Vakarų valstybių spaudžiama sutiko atitraukti savo kariuomenę už vadinamosios Curzono linijos. Ją, kaip Lenkijos ir Sovietų Sąjungos sieną, 1919 m. pasiūlė Paryžiaus taikos konferencija. Lenkijos kariuomenės paliktą Vilniaus miestą užėmė sovietų Rusijos kariniai daliniai.

1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos sutartis. Sovietų Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, neutralumą, teritoriją su sostine Vilniumi. Lietuvos rytinė siena atitiko Antantės rekomenduotą Lenkijos rytinės sienos liniją, Lietuvai turėjo atitekti Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Gardino apskritys.

1920 m. rugpjūčio 6 d. Antantei atnaujinus sovietų Rusijos, besiveržiančios Varšuvos link, blokadą Kaune buvo pasirašyta konvencija, kuri įpareigojo Rusiją laikytis liepos mėn. pasirašytos Lietuvos ir sovietų Rusijos sutarties ir Vilnių perduoti Lietuvai.

1920 m. rugpjūčio 27 d. Sovietų Rusijos kariuomenei pasitraukus į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė. Į Vilnių buvo paskirti įvairių ministerijų įgaliotiniai. Krašto apsaugos ministro įsakymu sudaryta Vilniaus miesto karo komendantūra. Senojoje sostinėje lietuviai išsilaikė tik iki spalio 9 d., kai lenkų generolo Lucjano Żeligowskio rinktinė, sulaužiusi Suvalkų sutartį, užėmė Vilnių bei gretimas teritorijas.

1920 m. rugsėjo 1 d. suformuota Lietuvos kariuomenės pirmoji oro eskadrilė, jos vadu paskirtas leitenantas Jurgis Dobkevičius.

1920 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kare pradėjo Seinų-Augustavo operaciją prieš Lenkijos kariuomenę Pietų Užnemunėje. Operacijos tikslas buvo atsiimti Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartimi Lietuvai pripažintus Suvalkus ir Seinus bei kitas lietuvių etnines žemes.

1920 m. rugsėjo 22 d. Lenkija, siekdama išnaudoti savo karinį pranašumą, pažeidė Tautų Sąjungos raginimu sudarytas Lenkijos ir Lietuvos paliaubas. Rugsėjo 22–23 d. Lenkijos kariuomenė aktyviais veiksmais Pietų Užnemunėje privertė Lietuvos karius trauktis. Lenkai pasiekė Druskininkų tiltą ir persikėlė per Nemuną. Lietuviškas Seinų kraštas buvo prarastas, persikėlusi per Nemuną Lenkijos kariuomenė užėmė Pietryčių Lietuvą ir sudarė Lucjano Żeligowskio rinktinei patogias pozicijas užgrobti Vilnių.

1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuva ir Latvija Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai. Šalys daugiausia ginčijosi dėl Palangos. Komisiją sudarė po du kiekvienos šalies atstovus ir pirmininkas, kuriuo turėjo būti Didžiosios Britanijos atstovas – juo paskirtas Edinburgo universiteto profesorius Jamesas Youngas Simpsonas.

1920 m. rugsėjo 30 d. Lenkijai ir Lietuvai sudarius paliaubas, stebint JAV ir Tautų Sąjungos atstovams, Suvalkuose atnaujintos Lietuvos ir Lenkijos derybos. Iki spalio 7 d. buvo pasiektas susitarimas dėl demarkacijos linijos ir formaliai pasižadėta abipusius nesutarimus spręsti taikiai arba per Tautų Sąjungą.

1920 m. spalio 5 d. Rygoje vykusiose Lenkijos ir sovietų Rusijos taikos derybose Lenkija išsireikalavo atsiribojimo liniją vesti į rytus nuo 1920 m. Lietuvos ir sovietų Rusijos taikos sutartimi nustatytos šių valstybių sienos. Lenkijai susidarė galimybė apjuosti Lietuvą iš pietų ir rytų ir po kelių dienų užimti Vilnių.

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuva ir Lenkija pasirašė sutartį, kuria nustatė naują demarkacijos liniją. Vilniaus kraštas į šiaurę nuo Varėnos–Eišiškių linijos ir Vilnius liko Lietuvos, Varėnos geležinkelio stotis – Lenkijos pusėje. Buvo susitarta nutraukti karo veiksmus ir apsikeisti karo belaisviais. Vilniaus klausimo sutartis nesprendė.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijos generolo Lucijano Żeligowskio vadovaujama rinktinė užėmė Vilnių. Lenkija paskelbė apie tariamą Żeligowskio maištą ir oficialiai nuo jo veiksmų atsiribojo. L.Żeligowskis įkūrė Vidurinės Lietuvos pseudovalstybę, pats pasiskelbdamas šios valstybės galva ir karo vadu. Vidurinė Lietuva apėmė Vilniaus, Švenčionių, Ašmenos, Breslaujos apskritis ir dalį buvusios Trakų apskrities – iš viso 13 014 kvadratinių kilometrų su beveik 500 tūkst. gyventojų. Tautų Sąjunga, iš pradžių pasmerkusi šią akciją, netrukus susitaikė su Vilniaus krašto užgrobimu. Vėliau spalio 9-oji Lietuvoje kasmet minėta kaip Gedulo diena.

1920 m. spalio 25 d., lenkams užėmus Vilnių ir veržiantis gilyn į Lietuvą, Steigiamasis Seimas priėmė Mažojo Seimo sudarymo įstatymą. Jis turėjo pratęsti dėl padėties valstybėje negalinčio susirinkti Steigiamojo Seimo darbą. Mažąjį Seimą sudarė Steigiamojo Seimo pirmininkas (jis tuo metu ėjo ir Respublikos Prezidento pareigas), 6 jo nariai ir 6 Steigiamojo Seimo išrinkti kandidatai. Mažasis Seimas turėjo einamųjų įstatymų leidybos, paskolų tvirtinimo, įstatymo vykdymo priežiūros įgaliojimus, jam buvo atskaitingi vyriausybė ir valstybės kontrolierius. Vyriausybė privalėjo atsistatydinti, jei Mažasis Seimas pareikštų jai nepasitikėjimą. Konstitucijos rengimas, jos priėmimas ir rengiamas Žemės reformos įstatymas Mažojo Seimo kompetencijai nepriklausė. 1921 m. vasarį vėl susirinkus Steigiamajam Seimui Mažasis Seimas nustojo veikęs.

1920 m. spalio 30 d. Kaune pradėtas formuoti Lietuvos Respublikos kariuomenės Ulonų pulkas. Nuo 1926 m. buvo dislokuotas Alytuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. rugpjūtį išformuotas.

1920 m. lapkričio 17 d. Lenkijos kariuomenės Lucjano Żeligowskio rinktinei pradėjus puolimą Širvintų–Giedraičių–Dubingių ruože prasidėjo Nepriklausomybės karo Giedraičių mūšis. Lietuvos kariuomenė lapkričio 21 d. po pietų Giedraičius išvadavo ir perėmė iniciatyvą, tačiau Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai reikalaujant tą pačią dieną lenkų pozicijų puolimą turėjo nutraukti.

1920 m. lapkričio 19 d. rytą į Ukmergę atvykęs armijos vadas generolas Silvestras Žukauskas organizavo Lietuvos kariuomenės kontrpuolimą Giedraičių mūšyje visu frontu.

1920 m. naktį iš lapkričio 20 į 21 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo Lucijano Żeligowskio karinių dalinių puolimą. Širvintos buvo apeitos iš šono mišku ir po trumpo mūšio užimtos. Po pietų buvo išvaduoti ir Giedraičiai, tačiau Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai reikalaujant tą pačią dieną kovos veiksmai buvo nutraukti.

1920 m. lapkričio 29 d. Kaune Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai tarpininkaujant Lietuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė paliaubų kare protokolą. Šalys 3 km atitraukė savo karinius dalinius, 6 km ruožas buvo paskelbtas neutralia zona. Lenkams liko visa jų okupuota teritorija su Vilniumi.

1920 m. gruodžio19 d. Lietuvių meno kūrėjų draugijos sudaryta Teatro taryba Kaune įkūrė pirmą profesionalų lietuvių dramos teatrą – Dramos vaidyklą. Tą pačią dieną Miesto teatro rūmuose parodytas pirmasis spektaklis – Hermanno Sudermanno „Joninės“, kurį režisavo Juozas Vaičkus. Teatro trupės branduolį sudarė 1918 m. Sankt Peterburge J.Vaičkaus įkurtos privačios dramos studijos auklėtiniai. 1922 m. Dramos vaidykla suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru, nuo 2012 m. – Nacionalinis Kauno dramos teatras.

1921 m. vasario 16 d. Kaune vyko Karo muziejaus atidarymo iškilmės. 1922 m. į muziejaus bokštą buvo įkeltas Laisvės varpas, kurį dovanojo JAV lietuviai. 1936 m. vasario 16-ąją muziejui suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

1921 m. kovo 20 d. darbą baigė arbitražinė Simpsono komisija, sprendžianti Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos nustatymo ginčą. Jos sprendimu Lietuva gavo Palangos valsčių ir Šventosios–Palangos pajūrio ruožą, Latvija – dalį šiauriausių lietuvių gyvenviečių. Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikyta vertingesne.

1921 m. balandžio 23 d. Tado Ivanausko, Vaižganto ir kitų gamtos mylėtojų iniciatyva buvo įkurta Lietuvai pagražinti draugija. Kasmet skelbė medelių sodinimo dienas, rūpinosi paukščių globa, rengė inkilų kėlimo į medžius išvykas. Draugijos rūpesčiu buvo sutvarkytas Gedimino kalnas Veliuonoje, Birutės kalnas Palangoje, Basanavičiaus parkas Kaune.

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. Lietuva į šią organizaciją prašėsi dar 1920 m., tačiau dėl geopolitinių priežasčių tada jai buvo leista dalyvauti tik Sąjungos techninėse organizacijose.

1922 m. sausio 18 d. atsistatydino K.Griniaus vyriausybė. Vasario 2 d. pradėjo veikti E.Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas.

1922 m. vasario 3 d. Tautų Sąjunga išvedė Lietuvos-Lenkijos liniją pagal geležinkelį Gardinas-Vilnius-Daugpilis, paliekant Vilnių lenkams. kovo 24 d. Lenkijos seimas paskelbė, kad Vilniaus krašas įjungiamas į Lenkijos valstybę. Balandžio 6 d. krašte pradėjo galioti Lenkijos įstatymai.

1922 m. vasario 15 d. (balandžio 3 d. paskelbtas) Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įstatymą, pagal kurį žeme būtų aprūpinti bežemiai, mažažemiai ir kariai savanoriai. Vienas reformos sumanytojų – Mykolas Jeronimas Krupavičius – tapęs žemės ūkio ministru kartu su bendraminčiais ėmėsi šią reformą įgyvendinti. Dvarų ir dvasininkų valdomos žemės plotas apribotas iki 80 ha, o už šią normą didesni žemės plotai atlygintinai nusavinti, bet kompensacija buvo apie 20 kartų mažesnė už realią žemės vertę.

1922 m. balandžio 23 d. Kaune įvyko pirmosios oficialios krepšinio rungtynės tarp Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos ir Kauno rinktinės. Jas rezultatu 8:6 laimėjo sąjungos krepšininkai.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri įsigaliojo rugpjūčio 6 d. Joje Lietuva paskelbta demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai. Valstybės valdžios vykdymas pavestas Seimui, Vyriausybei ir Teismui. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka ir pamatinės žmogaus teisės.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriuo nustatė, kad Lietuvos Respublikos nacionalinė valiuta yra litas. Tuometinė Lietuvos valiuta auksinai į litus santykiu 1 litas už 175 auksinus pradėta keisti tų pačių metų spalio 2 dieną. Litas buvo viena tvirčiausių ir stabiliausių to meto valiutų Europoje. Rugsėjo 27 d. Kaune įkurtas Lietuvos bankas. Rugsėjo 28 d. jo valdytoju paskirtas Vladas Rafaelis Jurgutis.

1922 m. spalio 10–11 d. vyko rinkimai į pirmąjį Seimą. Buvo išrinkti 78 atstovai: 38 krikščionių demokratų bloko (iš jų 12 – Lietuvos valstiečių sąjungos), 20 valstiečių liaudininkų bloko, 10 socialdemokratų, 5 vadinamosios Darbininkų kuopos ir 5 tautinių mažumų (žydų ir lenkų) atstovai. Šis Seimas buvo vienintelis tarpukario Lietuvos seimas, kuriame veikė komunistai. Lapkričio 13 d. į pirmą posėdį susirinko Pirmasis seimas. Jo pirmininku buvo išrinktas Justinas Staugaitis, lapkričio 21-ąją – Leonas Bistras. Seimas dirbo iki 1923 m. kovo, kai du kartus nepatvirtinęs Ernesto Galvanausko vyriausybės (balsams „už“ ir „prieš“ pasidalijus po lygiai) Prezidento aktu buvo paleistas. Pirmasis Seimas Lietuvos Respublikos prezidentu 1922 m. išrinko Aleksandrą Stulginskį.

1922 m. lapkričio 10 d. Vatikanas pripažino Lietuvos valstybę „de jure“.

1922 m. gruodžio 18 d. Klaipėdoje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas Martyno Jankaus. Jo nariai išsikėlė tikslą parengti sąlygas Klaipėdos krašto sukilimui, išvaduoti kraštą iš Prancūzijos okupacijos ir prijungti jį prie atkurtos Lietuvos valstybės.

1923 m. sausio 10 d. lietuvių kariai ir šauliai, remiami vietos gyventojų, (40 Lietuvos kariuomenės karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir maždaug 300 krašto gyventojų) įžengė į Klaipėdos kraštą,

1923 m. sausio 15 d. naktį per pūgą lietuvių sukilėliai puolė Klaipėdą. Didžiausios kautynės vyko prie Klaipėdos Sendvario, 3 val. ryto jis buvo užimtas. Užėmus Klaipėdos centrą prancūzų karinė įgula pasidavė. Per Klaipėdos sukilimą žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras ir 12 lietuvių. Kai kurie istorikai Klaipėdos krašto sukilimą vertina kaip vieną drąsiausių ir sumaniausių Lietuvos Respublikos vyriausybės žingsnių. Sausio 19 d. paskelbta, kad Klaipėdos kraštas jungiasi prie Lietuvos.

1923 m. vasario16 d. Ambasadorių konferencijos sprendimu Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai, kuri įsipareigojo garantuoti laisvą tranzitą Nemunu ir kompensuoti Antantės šalims laikino administravimo išlaidas.

1923 m. gegužės 12–13 d. vyko II Seimo rinkimai. Krikščionys demokratai ir Ūkininkų sąjunga Seime gavo po 14, Darbo federacija – 12, valstiečiai liaudininkai – 16, socialdemokratai – 8, tautinių mažumų atstovai (žydai, lenkai, vokiečiai, rusai) – 14 vietų. Liepos 10 d. Seimo pirmininku išrinktas kunigas Justinas Staugaitis. Šias pareigas ėjo iki 1925 m. sausio pabaigos.

1923 m. kovo 15 d. Antantės Ambasadorių konferencija Lenkijos okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą priskyrė Lenkijai. Lietuva šio sprendimo niekada nepripažino.

1923 m. birželio 24 d. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė pirmąsias oficialias futbolo rungtynes su Estija ir pralaimėjo 0:5. Pirmąją tarptautinę pergalę Lietuvos futbolininkai iškovojo 1924 m. rugpjūčio 24 d. Taline, kai vėl žaisdami su estais laimėjo 2:1.

1923 m. rugsėjo 17–22 d. Lietuvoje vyko pirmasis visuotinis gyventojų surašymas. Prieš tai Lietuva buvo padalyta į 24 surašymo apygardas. Apygarda atitiko administracinę apskritį ir miestus, turinčius apskrities teises. Surašymo duomenimis (be Klaipėdos ir Vilniaus krašto), Lietuvoje tuo metu gyveno 2 028 971 gyventojas.

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Ambasadorių konferenciją sudarančios valstybės Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija pasirašė su Lietuva Klaipėdos krašto konvenciją ir kraštas autonomijos teisėmis buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Konvencija, kaip tarptautinės teisės aktas, buvo Klaipėdos krašto suverenumo teisių Lietuvos valstybei galutinis pripažinimas.

1924 m. gegužės 25 d. Tarptautinis olimpinis komitetas Lietuvos sporto lygą pripažino tautinio olimpinio komiteto funkcijas vykdančia organizacija.

1924 m. birželio 10 d. atsistatydino ministras pirmininkas E.Galvanauskas. Birželio 18 d. sudarytas Antano Tumėno vadovaujamas ministrų kabinetas.

1924 m. rugpjūčio 23 d. Kaune Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu prasidėjo pirmoji Lietuvos dainų šventė. Tada ji buvo vadinama Dainų diena, dainavo tik chorai. Šventėje dalyvavo 77 chorai, 3000 dainininkų, jų klausėsi 50 tūkst. žiūrovų.

1925 m. vasario 4 d. pradėjo dirbti Vytauto Petrulio vadovaujama vyriausybė. Dirbo iki rugsėjo 19 d.

1925 m. balandžio 26 d. įkurta Vilniui vaduoti sąjunga, jos pirmininku išrinktas Mykolas Biržiška. Sąjunga lietuvių visuomenėje stiprino Vilniaus krašto atgavimo idėją, šį klausimą kėlė užsienyje, Vilniaus krašto gyventojams rengė specialias radijo programas lietuvių ir lenkų kalbomis.

1925 m. rugsėjo 25 d. Antrojo Seimo pirmininku vietoj krikdemo Leono Bistro išrinktas Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas Vytautas Petrulis. Šias pareigas ėjo iki Trečiojo Seimo išrinkimo 1926 m. vasarį. Leonas Bistras išrinktas ministru pirmininku.

1925 m. gruodžio 4 d. Kaune suburta Valstybės teatro baleto trupė parodė pirmąjį baleto spektaklį – trijų veiksmų Leo Delibes „Kopeliją“, kurią pastatė rusų baletmeisteris Pavelas Petrovas.

1925 m. gruodžio 13 d. Kaune atidarytas pirmasis dailės muziejus Lietuvoje – Čiurlionio galerija. 1944 m. pertvarkyta į Čiurlionio dailės muziejų – dabartinį Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų. Tai yra didžiausias Lietuvoje valstybinis dailės muziejus.

1926 m. sausio 2 d. išleistas pirmasis Lietuvos meteorologijos biuro biuletenis. Jame buvo pateiktas sinoptinis žemėlapis, šešių meteorologijos stočių duomenys ir orų prognozė kitai dienai. Tais pačiais metais pradėjo veikti ir Lietuvos orų prognozių tarnyba.

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bulėje „Lituanorum Gente“ paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimą. Iki tol Lietuvos katalikai buvo pavaldūs kitų valstybių bažnytinei administracijai: Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos – Mogiliavo metropolijai, Seinų vyskupija – Varšuvos metropolijai, Klaipėdos krašto katalikai priklausė Varmijos vyskupijai. Pirmuoju Lietuvos arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas vyskupas Juozapas Skvireckas.

1926 m. gegužės 8–10 d. vyko III Seimo rinkimai. Jame iš 92 narių daugumą gavo valstiečiai liaudininkai (22 atstovai) ir socialdemokratai (15 atstovų). Krikščionys demokratai gavo 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, Tautininkų sąjunga – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 vietas turėjo tautinės mažumos. III Seimas panaikino karo padėtį ir demokratijos suvaržymus, prezidentu išrinko Kazį Grinių.Birželio 2 d. trečiojo Seimo pirmininku išrinktas valstiečių liaudininkų atstovas Jonas Staugaitis. Pareigas ėjo iki gruodžio 19 d.

1926 m. birželio 12 d. 19 val. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radijo programą. Pusmetį kasdien buvo transliuojama 1,5 val. trukmės programa, kurią sudarė laikraščių ir Eltos informacija, orų pranešimai, plokštelių muzika, operų iš Valstybės teatro transliacijos. Po metų programos trukmė jau buvo 3–4 valandos.

1926 m. rugsėjo 28 d. ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Mykolas Sleževičius Maskvoje pasirašė Lietuvos ir SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartį, pagal kurią Lietuvai sovietai dar kartą pripažino Vilniaus kraštą, tačiau tuo pačiu lietuviai įsipareigojo sovietams teikti informaciją apie Lietuvos kaimyninių šalių politiką. Numatytas sutarties galiojimo terminas buvo 5 metai, vėlesniais protokolais (1931 ir 1934 m.) ji du kartus pratęsta.

1926 m. gruodžio 17 d. prisidengus tariamo komunistų maišto slopinimu grupė karininkų, remiamų dešiniųjų politinių jėgų, daugiausia tautininkų, įvykdė valstybės perversmą. Buvo įsakyta išsiskirstyti dar posėdžiaujančio ir 1927 metų biudžetą svarstančio Seimo nariams. Spaudžiama perversmininkų vakare atsistatydino Mykolo Sleževičiaus vyriausybė. Prezidentas Kazys Grinius atsistatydinimą priėmė ir, gavęs Antano Smetonos bei Augustino Voldemaro pasirašytą raštą, kad jie bus ištikimi 1922 m. Konstitucijai, pavedė A.Voldemarui sudaryti naują vyriausybę. Vėlų vakarą patvirtinęs A.Voldemaro vyriausybę prezidentas K.Grinius atsistatydino.

1926 m. gruodžio 19 d. Seimo posėdyje įteisinti gruodžio 17-osios valstybės perversmo padariniai: perskaitytas prezidento Kazio Griniaus atsistatydinimo pareiškimas, atsistatydino Seimo pirmininkas ir prezidiumas. Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, o Antanas Smetona tautininkų ir krikščionių demokratų 38 balsais, nedalyvaujant valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų atstovams – prezidentu. Pažeisdamas konstituciją 1927 m. balandį prezidentas paleido Seimą ir įvedė autoritarinį prezidentinį režimą.

1927 m. kovo 4 d. Kauno radijo stotis transliavo pirmąjį radijo teatro vaidinimą Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“. Vilniuje bendrovė Vilniaus radiotechnikos biuras mieste surengė pirmą viešą radijo transliaciją.

1927 m. balandžio 12 d. prezidentas Antanas Smetona paleido III Seimą. Pagal 1928 m. Konstituciją Seimas nebuvo svarbiausia valdžios institucija ir iki 1936 m. nebuvo renkamas.

1927 m. balandžio 30 d.  patvirtinti Lietuvos aeroklubo nuostatai. Ši diena laikoma civilinės aviacijos Lietuvoje pradžia.

1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Prezidento dekretu, nesurengus tautos apklausos, buvo priimta nauja Konstitucija. Gegužės 25 d. oficialiai įsigaliojusioje Lietuvos Konstitucijoje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 metų Konstitucija turės būti tikrinama referendumu. Joje įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžia sutelkta Prezidento rankose, jam suteikti įgaliojimai vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams baudžiamąsias bylas. Numatyta, kad prezidentą 7 metams rinks specialių rinkikų kolegija – ypatingieji Tautos atstovai, apskrityse išrinkti savivaldybių tarybų narių, o Seimas pagal proporcinę sistemą bus renkamas 5 metų kadencijai, bet nenustatytas pirmųjų rinkimų terminas.

1929 m. gegužės 6 d. vakare Kauno miesto sode pasikėsinta į premjerą Augustiną Voldemarą, kai premjeras su žmona ėjo į koncertą Valstybės teatre. Per incidentą buvo nušautas premjero adjutantas Pranas Gudynas (g. 1900 m.). Pasikėsinimą įvykdė 3 studentai aušrininkai, du iš jų – Andrius Bulota ir Martynas Gudelis pabėgo į Lenkiją, Aleksandras Vosylius vėliau buvo nuteistas mirties bausme.

1929 m. rugsėjo 23 d. prezidentas Antanas Smetona atleido iš ministro pirmininko pareigų savo pagrindinį konkurentą Augustiną Voldemarą ir formuoti naują Vyriausybę patikėjo savo svainiui Juozui Tūbeliui. J.Tūbelis į savo kabinetą įtraukė visus A.Voldemaro vyriausybės ministrus.

1929 m. spalio 15 d. Kaune atnaujinta vadinamoji Lašinių skutimo byla. Tautininkų vyriausybė ją atnaujino siekdama susilpninti Lietuvos ūkininkų sąjungos, kaip politinio konkurento, įtaką. Baudžiamoji byla už sukčiavimą 1923–1925 m. tiekiant kariuomenei lašinius 1926 m. buvo iškelta Lietuvos ūkininkų sąjungos aštuoniems veikėjams (tarp jų 4 buvusiems Seimo atstovams) ir 3 karininkams. Nuo iš JAV importuojamų lašinių nuskutus antspaudus būdavo dedami nauji antspaudai ir parduodami aukštesnėmis lietuviškų lašinių kainomis.

1930 m. liepos 24 d. po mėginimo šalyje įvykdyti pučą buvęs ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ iškraustytas iš buto Lietuvos banko pastate Kaune ir ištremtas į Platelius. Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą korespondenciją. Vėliau policijos prižiūrimas gyveno Zarasuose pas pusbrolį.

1930 m. gruodžio 12 d. Lietuva prisijungė prie Tarptautinės automobilių judėjimo konvencijos. Pagal konvencijos nuostatus buvo tobulinamos ir keičiamos 1920 m. priimtos pirmosios kelių eismo taisyklės, sunormintas automobilių žymėjimas. 1932 m. Lietuvoje įvesti valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda – ant balto numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota.

1931 m. liepos 24 d. startavo pirmasis ralis „Aplink Lietuvą“. 14 automobilių ir 12 motociklų kolona pradėjo 1020 kilometrų maratoną aplink Lietuvą. Jo nugalėtojų laukė prezidento Antano Smetonos įsteigtas specialus prizas – sidabrinė taurė, kurią pagal specialų Prezidentūros užsakymą pagamino Vokietijos juvelyrai. Šią datą Lietuvos automobilių sporto federacija laiko oficialia šalies automobilių sporto pradžia. Ralio čempionu tapo vėliau ne kartą pasaulinėse trasose pasižymėjęs pirmasis Lietuvos karo lakūnas Pranas Hiksa.

1931 m. rugpjūčio 5 d. Kaune ėmė veikti Žaliakalnio funikulierius – pirmasis tokio tipo įrenginys Lietuvoje.

1931 m. spalio 9 d. rinktinei Kauno publikai buvo parodytas pirmasis vaidybinis lietuviškas filmas – kino komedija „Jonukas ir Onutė“. Filmui scenarijų parašė Juozas Linartas, padedamas pagrindinio vaidmens atlikėjo Vlado Sipaičio jį ir režisavo.

1933 m. liepos 15 d. Steponas Darius ir Stasys Girėnas „Lituanicos“ lėktuvu iš Niujorko pakilo skrydžiui į Kauną. Jie perskrido Atlantą ir per 37 val. 11 min. nuskridę 6411 km neaiškiomis aplinkybėmis liepos 17 d. žuvo Soldino (dabar Pščelniko kaimas) apylinkėse Lenkijoje. Iki Kauno, kur oro uoste lakūnų laukė artimieji ir apie 25 tūkst. žmonių, buvo likę 650 kilometrų.

1934 m. birželio 7 d. Augustino Voldemaro šalininkai mėgino įvykdyti karinį perversmą. Jame dalyvavo daugiau kaip 110 karininkų, kurių tikslas buvo į valdžią grąžinti A.Voldemarą. Pučas nepavyko, jo organizatoriai buvo teisiami, 6 iš jų nuteisti mirties bausme, kuri vėliau pakeista kalėjimu. A.Voldemaras nuteistas 12 m. kalėti, 1938 m. buvo priverstas išvykti į užsienį. 1929-1940 m. voldemarininkai iš viso bandė įvykdyti 8 karinius pučus.

1934 m. birželio 25–liepos 19 d. trijų lietuviškų karo lėktuvų ANBO-IV grandis, vadovaujama Antano Gustaičio, apskrido Europą, nusileisdama 12 Europos sostinių. Iš viso ji nuskrido apie 10 tūkst. kilometrų.

1934 m. rugpjūčio 11-13 d. Klaipėdoje surengta pirmoji Jūros diena, kurios tikslas buvo stiprinti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, įvaizdį pasaulyje.

1935 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu įsteigtas Lietuvos karinis laivynas. Ši data laikoma oficialia Lietuvos karinių jūrų pajėgų įkūrimo data. Pirmąjį karo laivą „Prezidentas Smetona“ Lietuvos vyriausybė 1927 m. nusipirko iš Vokietijos.

1935 m. spalio 12 d. tebesitęsiant rugpjūčio mėnesį prasidėjusiam Užnemunės valstiečių streikui opozicinių partijų atstovai (valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų veikėjai Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius, Aleksandras Stulginskis ir kiti) pasirašė memorandumą vyriausybei reikalaudami demokratinių rinkimų ir atsižvelgti į valstiečių reikalavimus.

1936 m. gegužės 16 d. pradėjo veikti Kauno monetų kalykla. Buvo įrengta akcinės bendrovės „Spindulys“ rūmų apatiniame aukšte. Iki 1939 m. nukaldino daugiau kaip 25 mln. monetų, jų spaudai ir ruošiniai buvo gaminami Belgijoje.

1936 m., birželio 10 d. praėjus 10 metų po trečiojo Seimo rinkimų, išrinktas ketvirtasis Seimas – 49 jo nariai. Kandidatus siūlė tik apskričių ir miestų tarybos, rinkimuose nebuvo leista dalyvauti partijoms. Šiame Seime nebuvo nė vienos moters. Seimo pirmininku buvo išrinktas Konstantinas Šakenis.

1937 m. gegužės 7 d. Rygoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė tapo Europos čempione.

1938 m. gegužės 12 d. įsigaliojo vasario mėn. priimta trečioji nuolatinė Lietuvos Konstitucija. Ji Lietuvos valstybės pavadinime nepaliko žodžio „demokratinė“. 1990 m. atkurdama Lietuvos nepriklausomybę Aukščiausioji Taryba, pabrėždama nepriklausomos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą, vienai dienai atstatė šios Konstitucijos galiojimą.

1938 m. liepos 1 d. lankytojams duris atvėrė Kauno zoologijos sodas, įkurtas Tado Ivanausko iniciatyva. Atidarymo dieną ekspoziciją sudarė 40 eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai, 2 vilkai, meškėnai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir anglų parko galvijas. Per metus zoologijos sodas pasipildė iki 150 eksponatų. Kelias rūšis retų egzotiškų gyvūnų Kaunui padovanojo Varšuvos zoologijos sodas.

1938 m. liepos 17–31 d. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pagal olimpinių žaidynių pavyzdį Kaune surengė pirmąją Lietuvos tautinę olimpiadą. Dalyvavo daugiau kaip 2000 Lietuvos sporto mėgėjų, 24 lietuvių sportininkai iš JAV, 3 – iš Brazilijos, 9 – iš Didžiosios Britanijos, 65 – iš Latvijos, 24 atvyko iš Vilniaus krašto. Jie rungėsi 17 sporto šakų varžybose. Tai buvo svarbiausias nepriklausomybės 20-mečio minėjimo akcentas.

1938 m. rugsėjo 3 d. pirmąjį bandomąjį skrydį iš Kauno į Palangą atliko du angliški keturviečiai lėktuvai „Percival Q.6.“, kuriuos nupirko prie Susisiekimo ministerijos veikianti Orinio susisiekimo inspekcija. Rugsėjo 10‑ąją lėktuvai buvo pakrikštyti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardais ir vėliau į Palangą, kurį laiką ir į Rygą skraidė reguliariai. Rugsėjo 20‑ąją įkurta bendrovė „Lietuvos oro linijos“.

1938 m. lapkričio 25 d. po priverstinio diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo uždaryta Vilniui vaduoti sąjunga. Vietoj jos 1938–1940 m. veikė Tėvynės sąjunga.

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys Berlyne susitiko su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu Ribbentropu. Ribbentropas ultimatyviai pareikalavo atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Po 2 dienų Lietuva buvo priversta šį reikalavimą įvykdyti.

1939 m. gegužės 28 d. Kaune baigėsi trečiosios Europos vyrų krepšinio pirmenybės, kuriose Europos čempione, laimėjusi visas rungtynes, antrą kartą tapo Lietuvos rinktinė. Kauno sporto halėje rungtynes stebėjo apie 11 000 žiūrovų, varžybas transliavo Valstybės radiofonas.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas ir SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo sutartį. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir Rumunijos dalis Besarabija. Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija. 1939 m. rugsėjo 28 d., jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Vokietijos ir SSRS susitarimai nulėmė 1940 m. prasidėjusią Lietuvos okupaciją, represijas, krašto sovietizaciją, Lietuvos žmonių trėmimų tragediją.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

1939 m., rugsėjo 28 d. jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Maskvoje buvo pasirašyta SSRS ir Vokietijos sutartis dėl sienų ir draugystės. Agresorės pasidalino Lenkiją – rytinė dalis atiteko SSRS, šiaurinė ir vakarinė dalis – Vokietijai, likusioje teritorijoje vokiečiai sukūrė Generalinę guberniją. Pagal sutarties slaptąjį protokolą visos Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija) atiteko SSRS įtakos sferai. Estija, Latvija ir Lietuva buvo ultimatyviai priverstos sudaryti savitarpio pagalbos sutartis su Sovietų sąjunga ir įsileisti jos karines įgulas, Suomija ultimatumą atmetė.

1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvai primesta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvoje SSRS įkurdino 20 tūkst. savo karių. Lietuvos kariuomenėje tuo metu buvo 32 tūkst. karių. Šia sutartimi Vilnius ir Vilniaus kraštas perduotas Lietuvos Respublikai. Spalio 28 d.  Lietuvos kariuomenė įžengė į atgautą Vilnių.

1939 m. lapkričio 21 d. sudaryta nauja vyriausybė, vadovaujama Antano Merkio.

1940 m. gegužės 25 d. SSRS apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš sovietų kariuomenės įgulas. Vienas pretekstų buvo vadinamoji Gadžibalo Butajevo byla. Šis Naujosios Vilnios įguloje tarnavęs raudonarmietis vasarį pabėgo iš įgulos. SSRS kariuomenės vadovybei primygtinai reikalaujant surasti dezertyrą Lietuvos policija gegužę jį aptiko besislapstantį Vilniuje, netoli Rasų kapinių. G.Butajevas, sekliams atėjus jo suimti, bandė bėgti. Matydamas, kad nepavyks – nusišovė. SSRS vyriausybė apkaltino Lietuvą, kad čia grobiami, tardomi ir kankinami sovietiniai kariai, o G.Butajevas neva buvęs nužudytas. Lietuvos vyriausybės sudarytos specialios komisijos išvadas Sovietų sąjunga atmetė.

1940 m. birželio 14 d. Sovietų sąjunga pateikė ultimatumą Lietuvai, kuriuo pareikalavo sudaryti naują Lietuvos vyriausybę ir įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotas SSRS karines įgulas. Lietuvos vyriausybės dauguma, kuriai pritarė ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas bei buvęs vadas Stasys Raštikis, naktį į birželio 15-ąją ultimatumą priėmė, nepareikšdama jokio oficialaus protesto. Prezidento siūlymui priešintis SSRS kariuomenei dauguma ministrų nepritarė.

1940 m. birželio 15 d. naktį prezidentas Antanas Smetona pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, išvakarėse perdavęs prezidento pareigas Antanui Merkiui. Tą pačią dieną po pietų į Lietuvą įžengė 15 Sovietų sąjungos divizijų – apie 150 tūkst. karių. Pavakarėje Naujojoje Vilnioje buvusi SSRS karinė įgula užėmė Vilnių, Alytaus, Prienų ir Gaižiūnų įgulos – Kauną. Lietuva buvo okupuota be pasipriešinimo.

 

1940-1941 m. SSRS okupacija

SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus. 1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d. Letuva buvo prijungta į SSRS.

Prasidėjo administraciniai pertvarkymai Lietuvoje, SSRS nepageidaująmų Lietuvos piliečių likvidavimas bei trėmimai. Tik Vokietijai Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. okupavus Lietuvą, SSRS valdžia pasitraukė iš Lietuvos.

 

1940 m. birželio 17 d. SSRS įgaliotinio Vladimiro Dekanozovo nurodymu prezidento pareigas einantis Antanas Merkys ministru pirmininku paskyrė Justą Paleckį. Iš SSRS ambasados ir Lietuvos komunistų partijos parinktų žmonių buvo sudaryta vadinamoji Liaudies vyriausybė, ją patvirtino prezidentas A. Merkys. Merkiui tą pačią dieną atsistatydinus prezidento pareigos atiteko J.Paleckiui. Jis ministru pirmininku paskyrė Vincą Krėvę.

1940 m. birželio 19 d. Justas Paleckis patikino, kad bus išlaikyta Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, suverenitetas, demokratinės teisės ir laisvės, vykdoma savarankiška politika, o su SSRS bus palaikomi glaudūs draugiški santykiai. Kalbos turinys iš anksto buvo suderintas su SSRS emisaru Vladimiru Dekanozovu ir Lietuvos komunistų partijos vadovybe.

1940 m. liepos 3 d. Liaudies vyriausybė Lietuvos Respublikos kariuomenę pavadino Lietuvos liaudies kariuomene. 1940 m. birželio 1 d. duomenimis, Lietuvos kariuomenėje tarnavo 28 005 žmonės, iš jų – 26 084 kariai: 1728 karininkai, 2091 liktinis ir 22 265 kareiviai (1114 jaunesniųjų puskarininkių, 2301 grandinis ir 18 850 eilinių). Lietuvą okupavus kariuomenę pradėta išformuoti, iki 1940 m. rugpjūčio pabaigos į atsargą paleisti 188 karininkai, daugelis puskarininkių, buvo pakeisti beveik visi divizijų, pulkų, rinktinių, daugelio batalionų vadai, Kariuomenės štabo valdybų ir skyrių viršininkai, karo komendantai. Daug karininkų suimta, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui daug jų sušaudyta Maskvoje.

1940 m. liepos 7 d. okupuotos Lietuvos Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino slaptą Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinį likvidacijos planą. Naktį iš liepos 11‑osios į 12‑ąją pagal šį planą vienu laiku visoje Lietuvoje prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai. Buvo suimta apie 2000 lietuvių inteligentų, politinių veikėjų ir kitų aktyvių žmonių. Suimtieji buvo laikomi kalėjimuose ir paskui nuteisti už akių sunkiesiems darbams į Sibirą, dauguma 8 metams. Vieni pirmųjų su šeimomis buvo išvežti Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

1940 m. liepos 14 d. paskelbti rinkimai į vadinamąjį Liaudies seimą. Oficialiai kandidatus iškėlė per naktį sukurta Darbo sąjunga. Rinkimuose dalyvauti buvo uždrausta ne tik tautininkams ir kitoms dešiniosioms partijoms, bet ir autoritarinio valdymo priešininkams valstiečiams liaudininkams. Dar prieš rinkimus pradėta suiminėti vadinamuosius liaudies priešus – buvo sudaryti jų sąrašai.

1940 m. liepos 22 d. Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl žemės, jos gelmių, miškų ir vandenų paskelbimo visos liaudies nuosavybe. Vienam valstiečiui leista naudotis 30 ha, visa kita žemė konfiskuota. Iš 24 tūkst. ūkininkų paimta 545 tūkst. ha, iš įstaigų, organizacijų, bažnyčių, vienuolynų – dar 60 tūkst. hektarų. Iš viso nacionalizuota 608 tūkst. ha žemės.

1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimas paskelbė deklaraciją dėl stambiosios pramonės ir bankų nacionalizacijos. Buvo nusavintos visos įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, taip pat variklių turinčios įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 10 darbininkų. Iki spalio 1 d. buvo nacionalizuota apie 600 didelių ir vidutinio dydžio pramonės įmonių. Seimas sudarė naujos konstitucijos projekto rengimo komisiją ir 20 asmenų Įgaliotąją komisiją – delegaciją, kuri turėjo SSRS Aukščiausiajai Tarybai perduoti Seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų sąjungą. Delegacijos sudėtyje buvo Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas.

1940 m. liepos 23 d. laikinai einantis JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas paskelbė oficialų pareiškimą dėl padėties okupuotose Baltijos valstybėse. Pareiškime buvo pranešama, kad JAV nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Welleso deklaracija rėmėsi vadinamąja Stimsono doktrina, nepripažįstančia tarptautinių teritorinių pasikeitimų, įvykdytų naudojant jėgą. Šia deklaracija, prie kurios vėliau prisijungė apie 50 valstybių, Jungtinės Valstijos oficialiai pasmerkė SSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir nepripažino jų aneksijos iki pat nepriklausomybės atkūrimo.

1940 m. liepos 30 d. į Maskvą išvyko vadinamojo Liaudies seimo išrinkta delegacija, kuri SSRS Aukščiausiajai tarybai vežė prašymą priimti Lietuvą į SSRS. J.Paleckio žodžiais tariant, važiavo parnešti Lietuvai Stalino konstitucijos saulės.

1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba oficialiai inkorporavo Lietuvą į SSRS sudėtį. Lietuvos SSR atstovai dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje kur „prašė“ Lietuvą „priimti“ į Sovietų sąjungą. Buvo pasirašytas „įstojimo“ aktas ir tai padėjo juridinius pagrindus Lietuvos inkorporavimui į SSRS sudėtį, tačiau dauguma Vakarų valstybių nepripažino prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS.

1940 m. lapkričio 21 d. buvę lietuvių politikai – iš viso 28 asmenys – Vokietijoje, pirmininkaujant Ernestui Galvanauskui, įkūrė slaptą Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) – pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizaciją. Jos vadovu tapo buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa.

1940 m. lapkričio 17–21 d. Šveicarijos sostinėje Berne vyko antrasis Lietuvos tautinio komiteto narių pasitarimas, kuriame dalyvavo ir prezidentas Antanas Smetona. Jame pradėta įgyvendinti pirmojo pasitarimo, vykusio rugsėjo 19–25 d. Romoje, nuostata dėl valdžios formalaus perdavimo tuomet įkurtam Lietuvos tautiniam komitetui. Iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios komitetas žymesnės veiklos neplėtojo, per Birželio sukilimą jį pakeitė Lietuvos laikinoji vyriausybė. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus – taip vadinami dėl formaliai ant dokumentų nurodytos 1940 m. birželio 15 d. datos ir pasirašymo vietos Kybartai. Vienu aktu, remiantis Lietuvos Konstitucijos 97 straipsniu, iš pareigų buvo atleidžiamas ministras pirmininkas Antanas Merkys ir jo sudaryta vyriausybė, ministru pirmininku skiriamas Stasys Lozoraitis (vyresnysis), kitu – remiantis Konstitucijos 71 straipsniu, ministrui pirmininkui S. Lozoraičiui buvo pavedama pavaduoti prezidentą.

1940 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje greta nacionalinių valiutų į apyvartą išleistas Sovietų sąjungos rublis. Litas buvo prilygintas 90 kapeikų, arba 0,9 rublio. 1941 m. kovo 25 d. lito apyvarta buvo visiškai uždrausta.

1941 m. birželio 10 d. LSSR liaudies komisarų taryba patvirtino antisovietinių elementų trėmimo iš Lietuvos planą. Jis buvo sudarytas pagal SSRS saugumo vadovo Ivano Serovo pasirašytą instrukciją „Dėl antitarybinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“.

1941 m. birželio 14 d. Lietuvos kariuomenės Pabradės ir Varėnos poligonuose buvo suimta 271 karininkas, 33 puskarininkiai, 15 eilinių ir 4 civiliai tarnautojai lietuviai. Visi suimtieji pateko į sovietinius lagerius, kur dauguma buvo nužudyta arba mirė nuo nepakeliamų sąlygų.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis. Keturias paras trukusį trėmimą vykdė SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietiniai komunistai ir vadinamieji sovietiniai aktyvistai. Į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių: daug Lietuvos kariuomenės karininkų ir inteligentų, tarp jų – apie 1200 mokytojų, 79 kunigai. Tremtyje atsidūrė 5120 vaikų, daugelis jų nuo bado ir šalčio mirė pirmąją žiemą. 1941 m. gyventojų trėmimai iš dalies lėmė dalies Lietuvos žmonių apsisprendimą 1944 m. trauktis į Vakarus.

1941 m. birželio 21 d. uždrausta nepriklausomos Lietuvos spauda. Iki birželio 21 d. buvo sudaryti draudžiamų spausdinti autorių ir leidinių sąrašai, į kuriuos buvo įtraukta 167 autoriai ir 355 leidiniai. Patikrintos miestų ir apskričių bibliotekos, pradėtos tikrinti valsčių bibliotekos, iš bibliotekų, knygynų ir leidyklų buvo išimta ir sunaikinta 550 000 knygų.

1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjo antisovietinis Birželio sukilimas. Vakare Lietuvių aktyvistų fronto dalyviai Kaune užėmė radiofoną. birželio 23 d.  ryte Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis Leonas Prapuolenis per sukilėlių užimtą Kauno radijo stotį perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir Laikinosios vyriausybės narių sąrašą. Tai buvo padaryta iki Vokietijos kariuomenės atėjimo, Kaune dar buvo likę SSRS karinių dalinių. Buvo siekiama pasauliui ir Vokietijai pareikšti apie 1940 m. SSRS okupuotos Lietuvos Respublikos suverenių galių atkūrimą.

1941 m. birželio 22 d. Bartninkų valsčiaus Būdavonės miške (dabar Vilkaviškio r.) NKVD nukankino kunigus Justiną Dabrilą, Vaclovą Balsį ir Joną Petriką. SSRS ir Vokietijos karo pradžioje iš viso sovietai nužudė 15 lietuvių katalikų kunigų.

1941 m. birželio 23 d. vokiečiai Klaipėdos rajono Ablingos kaime ir jo apylinkėse nužudė 42 žmones. Sovietų kariai apšaudė vokiečių dviratininkų būrį, keli iš jų buvo nukauti, tai tapo pretekstu žudyti gyventojus ir sudeginti kaimą.

1941 m. birželio 24 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė susirinko į pirmąjį posėdį. Tą pačią dieną Lietuvių aktyvistų frontas išleido pirmą laikraščio „Į laisvę“ numerį.

1941 m. birželio 24 d. Kaune, Vilijampolės priemiestyje, prasidėjo stichiniai pogromai, buvo nužudyta daug žydų. Mažesnio masto pogromas kilo kitoje miesto dalyje.

1941-1944 m. Antrasis Pasaulinis karas. Vokietijos okupacija.

Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo.
Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas. Lietuva pavadinta Lietuvos generaline sritimi ir tapo sudėtine Ostlando, arba Rytų krašto, reicho komisariato dalimi.

1941 okupavusi Lietuvą nacių Vokietija čia vykdė gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politiką. Žiauriai persekiotos Lietuvos tautinės mažumos (ypač žydai, čigonai, t. p. lenkai).  Buvo nužudyta apie 175 000–200 000 (90–95 %) Lietuvos žydų. Didžioji dalis jų išžudyta iki 1941 m. gruodžio, kiti palikti laikinai gyventi ir dirbti Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getuose. Iš Lietuvos į Vokietiją buvo išvežta apie 1000 čigonų, apie 500 jų nužudyta. Dėl pasipriešinimo ir nepaklusnumo vokiečiams kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose buvo kalinama apie 30 000 įvairių tautybių Lietuvos gyventojų. Už sovietinių partizanų ir diversantų rėmimą 1942 -1944 m. naciai vykdė Lietuvoje vykdė baudžiamąsias akcijas – 1942 m. sušaudė daugiau kaip 400 Švenčionių apskr. gyventojų, 1943 m. sudegino Fermos, Lauciūnų, Miliūnų, 1944 m.  – Pirčiupių (119 gyventojų sudegino) ir kitus kaimus.

1944 m. traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė iš dalies vykdė vadinamąją išdegintos žemės taktiką. Daug svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelių buvo susprogdinta, įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežtos į Vokietiją, miestuose ir kaimuose sugriauta tūkstančiai gyvenamųjų ir ūkinių pastatų. Nacistinės Vokietijos okupacija Lietuvai padarė sunkiai apskaičiuojamos materialios žalos ir neatlyginamų nuostolių dėl nužudytų žmonių. Lietuvių antinacinio pasipriešinimo neginkluotos kovos taktika iš dalies apsaugojo lietuvių tautą nuo masinių represijų ir dar didesnių žmonių nuostolių.

 

1941 m. birželio 24 d. į Vilnių įžengė vokiečių daliniai, kitą dieną be pasipriešinimo jie užėmė Kauną. Atkakliau SSRS kariuomenė priešinosi tarp Kaltinėnų ir Raseinių bei prie Šiaulių.

1941 m. birželį naktį iš 24 į 25 d. Telšių kalėjimo politinius kalinius sovietai sunkvežimiais išgabeno į Rainių miškelį, esantį 3 km nuo Telšių, kur jie buvo žiauriai nužudyti, kūnai sumesti į keturias duobes ir užkasti. Po poros dienų kapavietę atrado atsitiktinis praeivis. Daugelio kūnų dėl sužalojimų nebuvo įmanoma atpažinti: iš 73 nukankintųjų tik 23 buvo atpažinti iš drabužių ar kitokių žymių. Apie kitas aukas sužinota tik kalėjime radus sovietų sudarytą sąrašą.

1941 m. birželio 26 d. sovietų kareiviai Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje nužudė apie 230 žmonių: daugiausia čia kalintus asmenis, kurie nebuvo laikomi pavojingais. Kaliniai buvo išvaryti į kiemą, išrikiuoti ir sušaudyti, sužeistieji pribaigti durtuvais ar susprogdinti granatomis. Atskirai sušaudyti stovyklos tarnautojai ir jų šeimos.

1941 m. birželį naktį iš 25 į 26 d. Panevėžyje sovietų čekistai žiauriai nužudė Panevėžio apskrities ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, medicinos seserį Zinaidą Emiliją Kanevičienę ir dar tris panevėžiečius. Jie buvo tardomi ir kankinami Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje Panevėžyje, iš miesto sprunkant paskutiniams čekistams.

1941 m. liepos 17 d. naciai įkūrė Lietuvos generalinę sritį (apygardą). Buvo Ostlando dalis, apėmė visą Lietuvą, išskyrus Klaipėdos kraštą ir 1941 m. prie Baltarusijos generalinės srities prijungtus Druskininkus su gretimais kaimais ir Marcinkonių valsčiumi. Lietuvos generalinę sritį valdė vokiečių generalinis komisaras Theodoras von Rentelnas.

1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiai nutraukė okupuotos Lietuvos Laikinosios vyriausybės veiklą. Vietoj jos buvo įsteigta nacių kontroliuojama lietuvių savivalda su jos aukščiausiųjų pareigūnų – generalinių tarėjų – institucija. Lietuvos generaline sritimi pavadinta Lietuva tapo Ostlando dalimi.

1941 m. rugsėjo 22 d. nacių Vokietijos civilinė okupacinė administracija, išvakarėse užėmusi Lietuvių aktyvistų fronto štabą, nutraukė Fronto veiklą. Frontas pasivadino Lietuvių frontu ir pradėjo nelegalią veiklą.

1941 m. spalio 29 d. Kauno 9-ajame forte įvykdytos didžiausios per Antrąjį pasaulinį karą Holokausto žudynės Lietuvoje – per dieną buvo sušaudyta daugiau kaip 9000 žmonių.

1941 m. gruodžio 13 d. Vilniuje įkurta Lietuvos antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo karinė politinė organizacija Lietuvos laisvės armija. Vienas įkūrėjų ir pirmasis vadas buvo Kazys Veverskis, slapyvardžiu Senis. Organizacija buvo įkurta kaip būsimos Lietuvos kariuomenės branduolys nepriklausomybės atkūrimo atveju.

1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos generalinėje srityje vokiečiai organizavo visuotinį gyventojų surašymą. Jo duomenimis, Lietuvoje tuo metu gyveno, be žydų, apie 2,9 mln. žmonių: 81,1proc. lietuvių, 12,1 proc. lenkų, 3 proc. rusų, 2,9 proc.baltarusių.

1942 m. lapkričio 14 d. vokiečių generaliniam komisarui Lietuvoje Theodorui Adrianui von Rentelnui įteiktas Jono Prano Aleksos, Kazio Griniaus ir Mykolo Krupavičiaus pasirašytas protestas dėl Lietuvos kolonizavimo, jos piliečių (lietuvių, lenkų, rusų, žydų) masinio iškeldinimo ir išvežimo darbams į Vokietiją. Dokumente taip pat buvo akcentuotas lietuvių tautos siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Visi pasirašiusieji šį Memorandumą buvo gestapo suimti ir tardomi.

1943 m. kovo 17 d.  keršydami už SS lietuvių legiono boikotą naciai uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas ir suėmė 46 lietuvių inteligentus. Vilniaus universiteto rūmai tapo kareivinėmis ir karo ligoninėmis. Suimti lietuviai netrukus buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas.

1943 m. balandžio 5 d. naciai Paneriuose sušaudė daug žydų iš naikinamų Rytų Lietuvos getų, kitus perkėlė į Vilniaus getą.

1943 m. rugsėjo 23–24 d. panaikintas Vilniaus getas. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) išsiųsti į Estijos ir Latvijos koncentracijos ir darbo stovyklas, senoliai, moterys ir vaikai (apie 3500) – į koncentracijos stovyklas nacių okupuotoje Lenkijoje.

1943 m. lapkričio 25 d. Kaune Balio Gaidžiūno bute įvyko steigiamasis antinacinio pasipriešinimo organizacijos Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto posėdis. Komiteto pirmininku buvo išrinktas Steponas Kairys, vicepirmininkais Adolfas Damušis ir Balys Gaidžiūnas. Nuo 1945 m. vidurio veikė kaip antisovietinio pasipriešinimo organizacija užsienyje.

1944 m. vasario 16 d. VLIK‘as priėmė svarbiausią karo metų savo dokumentą – deklaraciją „Į Lietuvių Tautą“, kurioje skelbė, kad laikui atėjus VLIK‘as sudarys laikinąją vyriausybę. Paskelbus šią deklaraciją gestapas išaiškino organizaciją, pavasarį ir vasarą kai kuriuos jos veikėjus suėmė, kiti pasitraukė į Vakarus. Atsikūręs Vokietijoje VLIK‘as iš antinacinės virto antisovietine organizacija.

1944 m. birželio 3 d. naciai keršydami už esesininkų sunkvežimių apšaudymą netoli Pirčiupių kaimo Varėnos rajone kaimą sudegino su visais jo gyventojams. Žuvo 119 žmonių – 61 moteris ir 58 vyrai, iš jų 45 vaikai iki 15 metų ir 4 kūdikiai.

1944 m. liepos 4 d. Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis į Vakarus sovietų Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną – prasidėjo antroji okupacija. Liepos 13 d. po beveik savaitės atkaklių mūšių Raudonoji armija užėmė Vilnių. Rugpjūčio 1 d. SSRS kariuomenė užėmė Kauną ir pasiekė Rytų Prūsiją. Klaipėdoje ir Kuršių nerijoje vokiečiai išsilaikė iki metų pabaigos.

1944 m. liepos 8 d. naciai pradėjo likviduoti Kauno getą. Iki liepos vidurio į Vokietijos koncentracijos stovyklas Dachau ir Štuthofą išvežta 6000–7000 žmonių, apie 1000 nužudyta vietoje, keliems šimtams pavyko pabėgti. Geto pastatai buvo sugriauti ir sudeginti.

 

1944-1990 m. SSRS okupacija

1944 m. vasarą–1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945–1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945–1953 m. – 130 000 žmonių.
Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė. Vis dėlto buvo atkakliai priešinamasi prievartinei kolektyvizacijai, boikotuojami rinkimai, vengiama stoti į Lietuvos komunistų partiją, komjaunimą, vis labiau lankoma ir palaikoma okupacinės valdžios persekiojama Katalikų Bažnyčia.

Pirmiausia į pasipriešinimo kovą stojo buvę lietuvių antinacinio pasipriešinimo dalyviai, Vietinės rinktinės kariai, buvę lietuvių savivaldos įstaigų tarnautojai, policininkai, Lietuvos Respublikos kariuomenės kariai ir karininkai, vėliau įsitraukė valstiečiai, inteligentai, daugiausia provincijos mokytojai, studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai – faktiškai visų visuomenės sluoksnių žmonės. Iš viso 1944–1954 m. veikė apie 50 000 (kitais duomenimis, 60 000 ar dar daugiau) ginkluotų partizanų, dar apie 50 000 žm. buvo nelegalių organizacijų nariai, partizanų ryšininkai, rėmėjai. Vienu metu veikė nuo kelių iki keliolikos tūkstančių partizanų.
1949 m vasario 2–22 d. netoli Radviliškio įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Suvažiavime buvo įkurta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba (pirmininkas ir laikinasis Ginkluotųjų pajėgų vadas J. Žemaitis), priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija, kuri skelbė, kad teisėta aukščiausioji valdžios institucija Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovos tikslas – nepriklausomos, demokratinės ir parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas. Nuo 1949 dėl prievartinės kolektyvizacijos, trėmimų partizanų padėtis sunkėjo. Organizuotos partizaninės kovos etapas1953 m. baigėsi.
Siekdama greičiau palaužti Lietuvos žmonių ginkluotą ir kitokį pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, SSRS vadovybė griebėsi Lietuvos gyventojų masinio kalinimo ir trėmimų. 1944–1952  m. į SSRS GULAG lagerius iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 142 500 kalinių, iš jų iki 20 000 tuose lageriuose mirė.

SSRS vėl okupavus Lietuvą, imtasi vykdyti vadinamąją kultūrinę revoliuciją. Jos tikslas buvo slopinti žmonių tautinę ir religinę sąmonę – piršti vadinamąjį proletarinį internacionalizmą. Iš esmės tai reiškė visko, kas rusiška, liaupsinimą ir lietuvių tautinio menkavertiškumo ugdymą. Lietuvos komunistų partijos iniciatyva buvo naikinami kultūros paminklai, buvo uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios. Vengdami sovietinių represijų į Vakarus pasitraukė apie 60 000 Lietuvos gyventojų. Tarp pasitraukusiųjų buvo pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių. Dauguma Lietuvoje likusių inteligentų neragino priešintis sovietiniam okupaciniam režimui. Sovietinė okupacinė valdžia siekė Lietuvos Katalikų Bažnyčią prievarta išstumti iš šalies visuomeninio gyvenimo, buvo uždaromos bažnyčios, o režimui nepaklusę kunigai tremiami arba kalinami.

Po J.Stalino mirties (1953 m.) režimo liberalizavimas teikė vilčių, kad priešintis režimui galima ir legaliomis priemonėmis: rūpintis išsaugoti lietuvių kalbą, mokyklą dėstomąja lietuvių kalba, tautinius kultūros bruožus, religiją. Gyventojai slaptai ar pusiau slaptai šventė draudžiamas tautines, valstybines ir religines šventes, lankė bažnyčią, viešai dalyvavo religinėse apeigose, mokė vaikus religijos pradmenų, klausėsi Vakarų radijo stočių.  Ilgainiui imta palankiau žiūrėti į tautiškumą skleidžiančią kūrybą, dainų šventes, jei cenzūra jose neįžvelgdavo antisovietinių ir antirusiškų motyvų; taip buvo bandoma sklaidyti visuomenės nepasitenkinimą sovietine tikrove.

8 dešimtmečio pradžioje sovietinė valdžia Lietuvoje jau nepajėgė kontroliuoti Vakarų pasaulio jaunimo idėjas perimančių gausių neformalių jaunimo grupių. Po protestuojančio prieš sovietinę tikrovę susideginusio R. Kalantos laidotuvių 1972 05 18–19 Kaune kilo neramumų (jėga išvaikytos tūkstantinės demonstracijos, suimta ir nuteista jų dalyvių). 1976 m. įsikūrusi Lietuvos Helsinkio grupė pasiskelbė, kad stebi žmogaus teisių padėtį Sovietų Sąjungoje. 1978 m. A. Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą, kuri veikė slapta, siekė Lietuvos nepriklausomybės, skelbė tiesą apie 1939 Molotovo–Ribbentropo paktą ir 1940 Lietuvos sovietinę okupaciją. Nuo 1975 m. Lietuvoje imta leisti ir daugiau įvairių srovių nelegalios antisovietinės spaudos. Iki 1983 m. KGB beveik visas nelegalias grupes ir leidinius (išskyrus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) susekė, išsklaidė.

Nuo 1985 m. SSRS pradėta pertvarka(perestroika) Lietuvoje leido pradėti kalbėti apie Lietuvos okupaciją. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos iniciatyva surengtas pirmas viešas mitingas Vilniuje minint 48 Molotovo–Ribbentropo pakto metines. Sovietų valdžios suorganizuota mitingo smerkimo kampanija išgarsino jo svarbiausią reikalavimą – nutraukti sovietinę Lietuvos okupaciją, Lietuvoje kūręsi naujos visuomeninės organizacijos ir judėjimai skatino Lietuvos visuomenę vis aktyviau veikti, ginti gyvybinius tautos interesus. Pamažu leista viešai svarstyti anksčiau draustas visuomeninio gyvenimo, t. p. ir Lietuvos istorijos temas. Susidarė sąlygos grąžinti per SSRS okupaciją mėgintą ištrinti istorinę atmintį. Ji tapo vienu svarbiausių tautinio atgimimo veiksnių. Nuo 1988 vidurio visuomenės pastangas ginti ir gaivinti tautinę kultūrą sutelkė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (Sąjūdis). 1988 m. organizuotuose Sąjūdžio mitinguose kelti reikalavimai – didesnis Lietuvos savarankiškumas SSRS sudėtyje.  Bet nuo 1989 m. vasaros Lietuvoje stiprėjo valstybės nepriklausomybės atkūrimo nuotaikos. Baltijos respublikų nepriklausomybės judėjimų surengta manifestacija Baltijos kelias (1989 08 23) SSRS vadovybei parodė, kad nepriklausomybės siekia ne menkos, kaip teigė M. Gorbačiovas, ekstremistų grupės, bet pavergtos Baltijos šalių tautos.

1990 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (dalyvavo 71,7 % rinkėjų) laimėjo Sąjūdis. Kovo 4–10 d.  po pakartotinio balsavimo (dalyvavo 66,4 % rinkėjų) buvo išrinkti 133 deputatai; 1990 11, po visų papildomų rinkimų 8 apygardose, Sąjūdis iš 141 gavo 96, LKP – 40, LKP (SSKP) – 5 mandatus.

1990 m. kovo 10 d. buvo sušaukta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sesija. Kovo 11 d. Aktu buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika. Tuo metu Maskvoje rinkosi liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo priimti SSRS jurisdikciją išplečiančius ir sovietinėms respublikoms išeiti iš Sovietų Sąjungos faktiškai neleidžiančius įstatymus.

 

1944 m. spalio 7 d. Mažeikių rajone prie Sedos miestelio įvyko kautynės tarp Lietuvos Tėvynės apsaugos rinktinės ir puolančių SSRS kariuomenės dalinių. Žuvo keli šimtai lietuvių, keliasdešimt pateko į nelaisvę, daugelis apsupti išsisklaidė ir pasitraukę į gimtines pradėjo antisovietinę partizaninę kovą.

1944 m. per gruodžio 23–24 d. Alytaus apskrityje vykdytą baudžiamąją operaciją SSRS NKVD kariuomenė ir Baltarusijos 3-iojo fronto kariuomenės užnugario apsaugos daliniai, talkinant vietiniams stribams, Klepočių kaime sudegino 24 iš 32 sodybų ir nužudė 12 vietos gyventojų.

1945 m. sausio 8 d. ant Sartų ežero ties Baršėnais įvyko Aukštaitijos Lokio rinktinės partizanų kautynės su NKVD daliniu. Ledo kautynėmis vadinamame mūšyje iš 13 rinktinės partizanų žuvo 8.

1945 m. vasario 27 d. Merkinės valsčiuje Panaros ir Žeimių kaimuose visą dieną vyko Lietuvos partizanų ir NKVD kautynės.

1945 m. kovo 25 d. Jiezno apylinkėse, prie Paverknių, įvyko Lietuvos partizanų ir NKVD dalinių mūšis. Per naujokų partizanų priesaiką juos užpuolė kur kas gausesnės sovietinių kareivių pajėgos. Kautynės vyko visą dieną.

1945 m. kovo 27 d. Pušaloto valsčiuje, Ažagų miške, įvyko vienos didesnių per Lietuvos partizaninį karą kautynės tarp Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės. 800 sovietinių kareivių su tanketėmis puolė maždaug 250 partizanų junginį.

1945 m. balandžio 8 d. Viurcburge įvyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) posėdis. Nuspręsta dėl Lietuvos likimo memorandumu kreiptis į vyriausiąjį Sąjungininkų kariuomenės vadą generolą Dwightą Davidą Eisenhowerį. Memorandume VLIK‘as įvardijo save Vyriausiąja Lietuvių Tautos politine vadovybe ir vieninteliu bei teisėtu jos politinės valios reiškėju. Nurodė ir pagrindį lietuvių tautos siekį – savarankišką valstybę. 1992 m. Lietuvą pripažinus tarptautiniu mastu VLIK paskelbė nutraukiantis savo veiklą.

1945 m. balandžio 13 d. Marijampolės apskrityje miške prie Būdininkų kaimo visą dieną vyko Lietuvos partizanų ir NKVD mūšis. Sutemus nepatyrę didelių nuostolių partizanai pasitraukė.

1945 m. gegužės 16 d. Simno valsčiuje, miške prie Krosnos, įvyko vienas didžiausių per Lietuvos partizaninį karą Kalniškės mūšis. Mūšis truko nuo 12 iki 20 valandos. Apšaudomi iš minosvaidžių, puolami šarvuočių, žvalgomi lėktuvų partizanai visus puolimus atrėmė. Vakare, baigiantis šaudmenims, dalis jų iš apsupimo prasiveržė. Žuvo 44 partizanai, NKVD kareivių, partizanų duomenimis, – apie 120.

1945 m. birželio 15 d. Varčios miške Alytaus valsčiuje įvyko partizanų ir NKVD mūšis, kuriame žuvo 30 (kitais duomenimis – 47) partizanų, suimti 6 (kitais duomenimis – 14).

1945 m. liepos 22 d. Kelmės valsčiaus Virtukų pušyne Lietuvos partizanai susikovė su NKVD. Daugiau kaip 50 Vėgėlės rinktinės partizanų pušyne buvo įsirengę įtvirtintą stovyklavietę žiedinei gynybai su apkasais ir bunkeriais. Juos apsupo apie 1500 NKVD kareivių ir stribų. Virtukų kautynėse žuvo 15 partizanų.

1945 m. rugpjūčio 5 d. Simno valsčiuje prasidėjo Lietuvos partizanų ir NKVD Žuvinto ežero–Palių mūšis. Jis vyko didžiuliame 5428 hektarų pelkių ir vandens masyve, truko beveik savaitę ir baigėsi lietuvių partizanų pergale. Tai buvo vienas didžiausių Lietuvos partizaninio karo mūšių.

1945 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės apskrityje, Skardupių parapijos klebonijoje, įkurta partizanų Tauro apygarda. Iki tol Lietuvos pietvakariuose veikė tik pavieniai partizanų būriai. 1945–1952 m. apygardos partizanai su sovietiniu okupaciniu režimu kovojo Suvalkijoje.

1946 m. birželio 6 d. Suvalkijoje Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės bunkeryje vykusiame partizanų pasitarime Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvių frontas, Lietuvos laisvės armija ir kitos antisovietinio pasipriešinimo organizacijos, turėdamos tikslą sudaryti pasipriešinimo vyriausiąją vadovybę, įkūrė Bendrą demokratinį pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). BDPS komiteto pirmininku tapo, kaip vėliau paaiškėjo, sovietinio saugumo užverbuotas Juozas Markulis, per jį komitetas tapo MGB kontroliuojama organizacija. 1947 m. pradžioje dalies Lietuvos partizanų vadų suvažiavime nutarta BDPS perorganizuoti, 1949 m. Sąjūdis pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu.

1947 m. birželio 12 d. sovietinis saugumas suėmė arkivyskupą Mečislovą Reinį. Apkaltinus dalyvavimu antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje bei antisovietine agitacija nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje, kur ir mirė.

1947 m. liepos 30 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Raišupio kaime įvyko Tauro apygardos partizanų ir NKVD kautynės. Apsupti partizanai žuvo, buvo nukauta apie 50 sovietinių karių ir stribų.

1947 m. naktį iš lapkričio 15-osios į 16-ąją Pilviškių valsčiaus Opšrūtų kaime įvyko Lietuvos Žalgirio rinktinės partizanų kautynės su į išvarytų ūkininkų sodybas atsikėlusiais sovietiniais kolonistais. Po mūšio lydimi sovietinių kariškių atvykėliai persikraustė į Vilkaviškį, o pavasarį išvyko iš Lietuvos. Po Opšrūtų kautynių Lietuvos kaime buvo pristabdyta sovietinė kolonizacija.

1948 m. kovo 20 d. priimtas LKP(b) CK ir LSSR Ministrų tarybos nutarimas „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje“. Sudaryti vadinamųjų buožių, t. y. pasiturinčių valstiečių, sąrašai. Leista nusavinti visą jų turtą, paliekant tik gyvenamąjį namą ir būtiniausius asmeninius daiktus.

1948 m. gegužės 22–23 d. sovietai įvykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią buvo ištremta 40 002 žmonės. Operaciją vykdė apie 30 tūkst. Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų ir stribų bei apie 11 500 sovietinių aktyvistų. Okupantų planuose buvo ištremti 48 tūkst. žmonių, nesurinkus į sąrašus įtrauktų šeimų buvo tremiamos saugumiečių ir kolaborantų parinktos. Per visus 1948 m. iš Lietuvos buvo ištremta 43 940 gyventojų.

1948 m. birželio 19 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „Dėl maldos namų ir vienuolynų pastatų, o taip pat dėl religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizavimo“, kuris numatė nacionalizuoti visų maldos namų ir vienuolynų pastatus, religinių bendruomenių gyvenamuosius namus su visais prie jų esančiais ūkiškais ir pagalbiniais trobesiais, nepriklausomai nuo jų ploto didumo.

1948 m. liepos 10 d. Jono Žemaičio, tapusio Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu, įsakymu Nr. 1 buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija. Vyriausiuoju vadu laikinai tapo J.Žemaitis, pavaduotojais – Pietų Lietuvos ir Rytų Lietuvos sričių vadai. Tuo metu veikė 9 partizanų apygardos, susijungusios į 3 sritis. Visos sritys turėjo deleguoti savo atstovus į 1949 m. numatomą vadų suvažiavimą.

1948 m. lapkričio 10–12 d. Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyva įvyko Lietuvos partizanų vadų pasitarimas, kuriame buvo nutarta atkurti Lietuvos pasipriešinimo okupantams organizacijų vyriausiąją vadovybę (prezidiumą) Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) pavadinimu. Prezidiumo pirmininko pareigas pradėjo eiti J.Žemaitis. Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo posėdyje nutarta Lietuvos partizanų vyriausios vadovybės bazę įkurti Vakarų Lietuvos srities Prisikėlimo apygardos štabe Dukto miške netoli Radviliškio ir čia įrengti centrinius bunkerius. Atkurtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas, ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu tapo Jonas Žemaitis, štabo viršininku – Jonas Kimštas. 1949 m. vasario mėn. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime BDPS pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu.

1949 m. vasario 2-22 d. Radviliškio valsčiaus Minaičių (Mėnaičių) kaime Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Pietų Lietuvos sričiai atstovavo srities ir Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Karaliaus Mindaugo sričiai – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Vakarų Lietuvos, arba Jūros, sričiai – BDPS Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila, srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis. Iki vasario 10 d. vyko vadų konsultacijos ir pasitarimai. Suvažiavimas vyko iki vasario 22 d., jame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis – Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo karinė politinė organizacija, sutelkusi visas pasipriešinimo pajėgas – partizanus ir neginkluotą pogrindį.

1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo priimtas svarbiausias suvažiavimo dokumentas – Vasario 16‑osios deklaracija, kurioje buvo išdėstytos pagrindinės Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) politinės programos nuostatos. Deklaracijoje buvo skelbiama, kad suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai, o okupacijos laikotarpiu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Numatyta remiantis 1922 m. Konstitucija nepriklausomą Lietuvos Respubliką atkurti kaip demokratinę valstybę. Aptarta valstybės sandara, valdymas, valdžios sudėtis, valstybės valdymo tvarka pookupaciniu laikotarpiu iki Seimo išrinkimo, religiniai ir socialiniai klausimai. Sovietų Sąjungos komunistų partija paskelbta neteisine partija ir įvardyta kaip pagrindinė okupacinė jėga.

1949 m. vasario 16 d. įsteigtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvių partizanų garbės vardas ir aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovos karžygys. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui suteiktas partizanų generolo laipsnis.

1949 m. kovo 25 d. prasidėjo trečioji Lietuvos gyventojų masinių trėmimų operacija kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“). Buvo suplanuota 3 dienų operacija, tačiau paskutiniai tremtinių ešelonai iš Lietuvos pajudėjo kovo 30 ąją, nes dėl pavasario polaidžio sunkvežimiai negalėjo įvažiuoti į kaimus. Per tris dienas iš Lietuvos buvo ištremtas 28 981 žmogus. Operaciją vykdė apie 13 800 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų ir kareivių ir apie 7200 stribų. Apie 14 000 į tremiamųjų sąrašus įtrauktų žmonių slapstydamiesi trėmimo išvengė, bet apie 3000 jų sugaudyta ir ištremta balandžio mėnesį. Iš viso per 1949 metus buvo ištremta 33 500 žmonių.

1949 m. birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) Augsburge išėjusiame leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ paskelbė visų išeivijos lietuvių neoficialią konstituciją – Lietuvių chartą. Ji tapo teisiniu pagrindu kurtis Pasaulio lietuvių bendruomenei, kuri ilgainiui virto pačia įtakingiausia užsienio lietuvių organizacija, vienijančia po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

1950 m. gegužės 30 d. sovietų valdžios nurodymu Vilniuje susprogdinti trys gelžbetoniniai kryžiai, 1916 m. pastatyti Kalnų parke ant Plikojo kalno. Manoma, šioje vietoje XIV a. viduryje buvo nukankinti trys legendiniai krikščionys.

1950 m. liepos 15 d. Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ pakeitė naujas Lietuvos SSR himnas. Jo muziką sukūrė Balys Dvarionas ir Jonas Švedas, žodžius parašė Antanas Venclova.

1951 m. vasario 16 d. pradėtos transliuoti radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviško skyriaus parengtos programos. Programa skirtingomis bangomis kartota šešis kartus per parą. Tais pačiais metais „Amerikos balso“ lietuviškąsias programas pradėjo retransliuoti BBC.

1951 m. spalio 2 d. sovietai pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Osen“ (Ruduo). Ją vykdė 15 tūkst. saugumo darbuotojų, kariškių, milicininkų, stribų ir apie 8000 sovietinių aktyvistų. Per dvi dienas buvo ištremta 16 150 žmonių, iš jų 5278 vaikai. Per visus 1951 metus iš Lietuvos iš viso buvo ištremta 21 177 gyventojai.

1952 m. vasario 8 d. Josifas Stalinas pasirašė potvarkį, kuriame nurodė Kaune, Žaliakalnyje, nebaigtoje statyti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje įkurti radijo gamyklą. Po metų buvo pradėti rekonstrukcijos darbai ir įrengta bazė būsimai gamyklai.

1952 m. spalio 9 d. sovietinė valdžia leido šv.Kazimiero karstą iš uždarytos Vilniaus katedros perkelti į Šv.apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, kur jis išbuvo iki 1989 m. kovo 4 dienos.

1953 m. gegužės 30 d. sovietų saugumas kankinimais išgavo iš Laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio asmens sargybinio Žemaičio bunkerio vietą. Pro vėdinimo angas į bunkerį įmetę dujines granatas suėmė ketverius metus labiausiai ieškotą lietuvių kovotoją. Lavrentijaus Berijos įsakymu buvo išskraidintas į Maskvą.

1953 m. LSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas įteisino naują LSSR vėliavą iš raudonos, baltos ir žalios spalvų juostų, su pjautuvu ir kūju bei penkiakampe žvaigžde. Ji pakeitė prieš tai buvusią raudoną vėliavą su užrašu „Lietuvos TSR“. 1950 m. iš Maskvos buvo gautas nurodymas sukurti naują vėliavą, kurios viršutinė raudona juosta būtų ne mažesnė kaip du trečdaliai vėliavos aukščio. Apatinę dalį leista daryti savo nuožiūra.

1954 m. liepos 10 d. paskelbta, kad Sovietų sąjungoje naikinama ypatingųjų lagerių sistema, juose švelninamos kalinimo sąlygos. Pradėta masiškai peržiūrėti politinių kalinių bylas, didžioji dalis politinių kalinių paleista iš lagerių, kitiems sutrumpintas bausmės laikas.

1955 m. lapkričio 2 d. Kaune įvyko pirmoji po ginkluoto pasipriešinimo nuslopinimo vieša politinio protesto akcija. Senosiose karių kapinėse prie Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapų susirinkusi grupelė jaunų žmonių dainavo lietuviškas dainas ir giesmes. Netrukus juos išvaikė milicija.

1956 m. vasario 1 d. Utenoje užregistruota žemiausia temperatūra Lietuvoje – minus 42,9 laipsnio.

1956 m. birželio 4 d. Vilniaus katedroje pradėjo veikti Paveikslų galerija. Iš šios šventovės galerija buvo iškelta 1989 m.

1956 m. spalio 12 d. išdavus Karo mokyklos laikų bendramoksliui Kaune suimtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona.

1956 m. lapkričio 2 d.  Kaune Vėlinių dieną kapinėse prie paminklo Lietuvos kariams susirinkęs jaunimas skandavo šūkius: „Laisvė“, „Tegyvuoja Vengrija“, „Už Lietuvos nepriklausomybę“. Vėliau jaunuoliai patraukė į miesto centrą, kur prie LKP miesto komiteto pastato susirinko apie 3000-4000 žmonių. Netrukus mitinguotojus išsklaidė milicija ir vidaus kariuomenė. Dėl įvykių mieste buvo suimta 85 žmonės, iš jų 81 – įvairių aukštųjų mokyklų studentas. Tą pačią dieną Vilniuje ant Vasario 16-osios Akto signataro Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse buvo padėtas vainikas su užrašu „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“. Prie kapo susirinkusiems studentams grįžtant į miestą juos išsklaidė milicija. Po šių eisenų sovietinė partinė vadovybė pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti 285 studentus. Kaune buvo įvestas ypatingasis pasų režimas, prievarta iškeldinti iš tremties sugrįžę 443 asmenys.

1957 m. balandžio 30 d. 19 val. 45 min. transliuota pirmoji Lietuvos televizijos, tuo metu vadintos Vilniaus televizijos studija, programa. Transliacijos pradžioje 15 minučių buvo rodoma testo lentelė, 20.00 val. su žiūrovais pasisveikino diktorė Gražina Bigelytė. 22.05 transliacija pasibaigė. Pirmosios laidos buvo matomos Vilniuje ir 100 km aplink jį. Lietuvoje tuo metu buvo apie 30 televizorių.

1957 m. lapkričio 2 d. į kapines Kaune pagerbti mirusiųjų susirinkus apie 2000 žmonių įvyko grumtynės su iš anksto čia atsiųsta milicija, buvo suimta apie 100 asmenų.

1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje vyskupas Teofilius Matulionis slapta vyskupu įšventino kanauninką kunigą Vincentą Sladkevičių. Tuometinis sovietų valdžios religinių reikalų įgaliotinis V.Sladkevičiui neleido eiti vyskupo pareigų.

1960  m. liepos 15 d.  Vilniuje Aukštutinės pilies bokšte pradėjo veikti Vilniaus pilies muziejus. Dabar tai yra Lietuvos nacionalinio muziejaus Aukštutinės pilies gynybinio bokšto ekspozicija.

1962 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupo Teofiliaus Matulionio bute Šeduvoje sovietų saugumo agentams darant kratą arkivyskupui buvo suleista neaiškios sudėties injekcija. Po trijų dienų jis mirė. Rugpjūčio pradžioje dvasininkas buvo gavęs Apaštalų Sosto kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime.

1963 m. rugpjūčio 3 d. Tiškevičių rūmuose įkurtas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus. Čia saugoma viena didžiausių Europoje inkliuzų kolekcijų – apie 15 tūkst. vienetų. Didžiausias saugomas gintaro luitas – Saulės akmuo – sveria 3 kg 526 g.

1965 m. prie Kūlupėnų Kretingos rajone žuvo paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius-Adomas. Nuo 1952 m. jis slapstėsi Kretingos ir Priekulės apylinkėse.

1969 m. vasario 8–11 d. Panevėžyje siautė ilgiausia Lietuvoje – 78 val. 25 min. – pūga.

1970 m. lapkričio 3 d. atidarytas greitkelis Vilnius–Kaunas.

1970 m. lapkričio 23 d. per JAV ir SSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, kuris vyko JAV teritoriniuose vandenyse Klaipėdos refrižeratorių laivyno plaukiančiojoje bazėje „Tarybų Lietuva“, į JAV kranto apsaugos laivą „Vigilant“ peršoko ir politinio prieglobsčio paprašė jūreivis radistas Simas Kudirka. Amerikiečių kranto apsaugai į laivą įleidus SSRS pareigūnus S.Kudirka buvo sulaikytas ir prievarta grąžintas į SSRS laivą. Nuteistas 10 metų ir įkalintas S. Kudirka tapo kovos dėl Lietuvos laisvės simboliu.

1971 m. gruodžio 25 d. tuometiniame Vilniaus dailės institute Kęstutis Antanėlis pirmasis Europoje pastatė A. Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“.

1972 m. kovo 19 d. pogrindyje išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris. Kronikos sumanytojas ir pirmasis redaktorius – kunigas jėzuitas, dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius. Kronika visą laiką leista reguliariai – paskutinis numeris pasirodė 1989 m. kovo 19-ąją. Iš viso išėjo 81 numeris.

1972 m. gegužės 14 d. Kaune, Muzikinio teatro sodelyje, protestuodamas prieš SSRS okupaciją susidegino 19-metis Romas Kalanta.

1972 m. gegužės 18 d. Kauno miesto valdžios ir KGB pareigūnų nurodymu Romo Kalantos palaikai anksčiau numatyto laiko slapta palaidoti Romainių kapinėse. Dėl to pasipiktinusi jaunuolių minia plūstelėjo į Laisvės alėją, mieste kilo protesto mitingai ir susirėmimai su milicija. KGB savo ataskaitose užfiksavo, kad per dvi dienas į miesto gatves išėjo daugiau kaip 3000 demonstrantų. Masinėse eitynėse jie skandavo antisovietinius šūkius, reikalavo laisvės Lietuvai. Protesto akcijoms slopinti į Kauną buvo atsiųsta LSSR Vidaus reikalų ministerijos specialiųjų karinių dalinių. Įvyko demonstrantų ir kareivių susidūrimų, daugiau kaip 400 žmonių buvo suimta, tardyta, 6 nuteisti kalėti, daugelis žiauriai sumušti.

1973 m. gruodžio 16 d. Volokolamsko rajone netoli Karačiarovo kaimo, likus 100 km iki Maskvos, sudužo Lietuvos civilinės aviacijos valdybos lėktuvas „Tu-124“. Žuvo šeši ekipažo nariai, tarp pusšimčio žuvusių keleivių buvo keturi žinomi to meto Lietuvos gydytojai pediatrai: Liudmila Steponaitienė, Petras Baublys, Raimondas Lučinskas ir Ona Surplienė. Ši nelaimė netrukus buvo praminta „Gydytojų lėktuvo“ katastrofa.

1974 m. gegužės 31 d. pradėtas statyti Vilniaus televizijos bokštas. 1981 m. pradėjo veikti.

1974 m. birželio 21 d. pradėjo veikti Liaudies buities muziejus Rumšiškėse.

1975 m. sausio 4 d. lietuviškas transliacijas pradėjo Miunchene įkurtas Laisvės radijas („Radio Liberty“). Pirmuosius tris mėnesius lietuviškos laidos buvo transliuojamos kartą per savaitę, o nuo 1975 m. kovo 1 d. stotis reguliariai transliavo pusvalandžio trukmės laidas su dviem pakartojimais. Vėliau penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais laidos truko po valandą. Laisvės radijas lietuvių kalba transliavo iki 2004 m. sausio pabaigos.

1975 m. balandžio 4 d. Žaslių geležinkelio stotyje įvyko didžiausia Lietuvos geležinkelių istorijoje katastrofa. Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su degalais, kuri buvo išsikišusi iš šalutinio kelio. Tuo metu oficialiai skelbtais duomenimis, žuvo (daugiausia sudegė) 17 žmonių.

1975 m. balandžio 13 d. vakare Vilniuje žiūrovų miniai einant po koncerto iš Sporto rūmų pontoniniu tiltu per Nerį jis sugriuvo. Tikslus nuskendusiųjų skaičius nežinomas.

1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje apie savo įsikūrimą pasiskelbė Lietuvos Helsinkio grupė, kurią organizavo disidentas Viktoras Petkus. Organizacijos tikslas buvo informuoti Helsinkio pasitarime dalyvavusių valstybių vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje. Grupė veikė viešai, bet jos nariai buvo nuolat persekiojami.

1978 m. birželio 14 d. pogrindyje įkurta antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga. Jos iniciatoriai ir steigėjai buvo pogrindinio leidinio „Laisvės šauklys“ leidybos grupė: Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Kęstutis Jokubynas, Julius Sasnauskas. Lygos nariu laikytas kiekvienas, kuris kovoja dėl jos tikslų įgyvendinimo. LLL pagrindinis tikslas buvo pogrindyje kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

1978 m. lapkričio 13 d. penki įvairiose Lietuvos vietovėse dirbantys kunigai – Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – įkūrė viešą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Oficialiai Komitetas veiklą pradėjo lapkričio 22 d. Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje išplatindamas pareiškimą užsienio žurnalistams apie tai, kad Sovietų sąjungos valdžia persekiodama tikinčiuosius nesilaiko SSRS konstitucijos, kuri deklaruoja sąžinės ir tikėjimo laisvę. 1984–1986 m. Komitetas veikė pogrindyje.

1979 m., rugpjūčio 23 d. minint 40-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines, pasirašytas Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumas. Dokumente pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritorijas. Jame buvo reikalaujama paskelbti paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo, išvesti iš Baltijos šalių SSRS okupacinę kariuomenę ir garantuoti šių šalių laisvą raidą. Memorandumą pasirašė 44 Lietuvos, po 4 Latvijos ir Estijos antisovietinio pasipriešinimo dalyvius (užsienio valstybes pasiekęs dokumentas pasirašytas 45 signatarų), jam pritarė Rusijos disidentai.

1981 m. lapkričio 21 d. įvyko viena didžiausių ekologinių katastrofų Lietuvos pajūryje. Per audrą su Gibraltaro vėliava plaukiojantis tanklaivis „Globe Assimi“ sudužo prie Klaipėdos uosto šiaurinio molo. Išsiliejus apie 17 tūkst. tonų mazuto buvo pažeista ekosistema.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga surengė pirmąjį viešą protesto mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Siekta Molotovo–Ribbentropo pakto metinių paminėjimu atkreipti Lietuvos ir pasaulio visuomenės dėmesį į pakto padarinius, Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Mitingo rengėjai ir aktyviausi jo dalyviai buvo tardomi saugumo, bet nesuimti ir neteisti.

1988 m. birželio 3 d. grupė Lietuvos intelektualų ir kultūros veikėjų, pasinaudoję skelbiamais demokratijos, viešumo, minties laisvės ir ekonominio savarankiškumo šūkiais, Mokslų akademijos salėje Vilniuje sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35 asmenų iniciatyvinę grupę. Iš jos kilo visuomeninis politinis judėjimas Lietuvos Sąjūdis.

1988 m. birželio 11 d. „Literatūroje ir mene“ pasirodė rašytojo Romo Gudaičio straipsnis „Mes – iš peršautų dainų krašto“. Tai buvo pirmas vadinamųjų liaudies gynėjų nuvainikavimas tuometinėje Lietuvos spaudoje. Šis straipsnis sukėlė tokį sąmyšį Lietuvos komunistų partijos vadovybėje, kad tuometis antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas pareikalavo sunaikinti visą laikraščio tiražą.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke Molotovo-Ribbentropo pakto metinių proga Lietuvos Sąjūdis suorganizavo mitingą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, kai kuriais duomenimis – iki 200 tūkstančių. Tai didžiausias žmonių susirinkimas Lietuvoje ne tik per Atgimimą, bet ir per visą Lietuvos istoriją.

1988 m. rugsėjo 28 d. Gedimino aikštėje Vilniuje mitingą organizavo Lietuvos laisvės lyga. Milicija užtvėrė visus kelius į aikštę, bet vis tiek susirinko keliolika tūkstančių žmonių. Milicijai buvo įsakyta juos išvaikyti, panaudotos guminės lazdos. Kitą dieną Sąjūdis ir Lyga surengė bendrą protesto akciją prieš milicijos žiaurumą, spalio 4-ąją piketuotojai pareikalavo, kad dėl panaudoto smurto atsistatydintų Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila.

1988 m. spalio 6 d. LSSR Aukščiausioji Taryba legalizavo tautinę trispalvę vėliavą, Vytį, Gediminaičių stulpus ir „Tautišką giesmę“ – pripažino juos nacionaliniais simboliais. Tarybos Prezidiumas pasiūlė LSSR konstitucijoje lietuvių kalbą įteisinti kaip valstybinę kalbą. Spalio 7 d. bandydama mažinti įtampą, kilusią dėl rugsėjo 28-ąją prieš protestuotojus Gedimino aikštėje panaudotos prievartos, sovietinė valdžia leido Vilniaus Gedimino pilies bokšte iškelti tautinę vėliavą. Vėliavos iškėlimo iškilmėse dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių.

1988 m. spalio 22–23 d. Vilniuje vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Buvo išrinkta Sąjūdžio seimo Taryba ir patvirtinta programa. Spalio 22-ąją kalbėdamas suvažiavime Algirdas Mykolas Brazauskas paskelbė, kad tikintiesiems grąžinama Vilniaus katedra.

1988 m. lapkričio 17–18 d. vyko LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos sovietinė vadovybė procedūriniais manevrais išvengė balsavimo dėl Lietuvos suvereniteto deklaracijos bei atitinkamų Konstitucijos pataisų. Parengta deklaracija ir pataisos buvo panašios į Estijos jau priimtas pataisas. Sąjūdis pareiškė, kad Lietuva išdavė Estiją. LSSR Aukščiausioji Taryba, ramindama visuomenę dėl nepriimtos suvereniteto deklaracijos, pakeitė LSSR konstituciją ir Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ paskelbė oficialiu LSSR valstybiniu himnu, Trispalvei suteikė valstybės vėliavos, o lietuvių kalbai – valstybinės kalbos statusą.

1988 m. lapkričio 25 d. Sąjūdžio seimo Tarybos pirmininku išrinktas profesorius muzikologas Vytautas Landsbergis.

1988 m. gruodžio 25 d. Lietuvoje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo oficialiai buvo švenčiamos Šv. Kalėdos.

1989 m. sausio 25 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos įsaku lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas. Patvirtintas valstybine vėliava tapusios Trispalvės spalvinis etalonas ir iš sovietinių vėliavų perimtos jos ilgio ir pločio proporcijos (1:2). Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) buvo atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys.

1989 m. kovo 20 d. įvyko avarija Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ gamykloje. Tai buvo didžiausia iki tol ekologinė avarija Lietuvoje. Žuvo 7 ir nukentėjo keli tūkstančiai žmonių, buvo padaryta didžiulė žala aplinkai.

1989 m. birželio 14 d. Sąjūdžio iniciatyva Vilniuje atstatyti 1950 m. sovietų valdžios nurodymu susprogdinti Trys Kryžiai.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdis kartu su Estijos ir Latvijos liaudies frontais surengė akciją „Baltijos kelias“. Akcijos metu apie 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibę rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami jas nuo Sovietų Sąjungos ir išreikšdami norą būti laisvais.

1989 m. lapkričio 23 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje nuspręsta, kad rinkimai į naujo šaukimo Aukščiausiąją Tarybą įvyks 1990 m. vasario 24 d.

1990 m. vasario 7 d. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos ir SSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriame buvo sakoma, jog 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į SSRS deklaracija ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS yra neteisėti ir juridiškai negaliojantys.

1990 m. vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (dalyvavo 71,7 % rinkėjų) laimėjo Sąjūdis. Kovo 4–10 d.  po pakartotinio balsavimo (dalyvavo 66,4 % rinkėjų) buvo išrinkti 133 deputatai; 1990 11, po visų papildomų rinkimų 8 apygardose, Sąjūdis iš 141 gavo 96, LKP – 40, LKP (SSKP) – 5 mandatus.

1990 m. kovo 10 d. darbą pradėjo Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba. Iš 133 išrinktų deputatų 96 buvo remiami Sąjūdžio. Siekdama atsiriboti nuo sovietinės jurisdikcijos (darbą pradėjo pagal LSSR Aukščiausiosios Tarybos reglamentą), persitvarkė į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą.

1990 m. kovo 11 d. apie 22 val. Lietuvos Aukščiausioji Taryba pradėjo vardinį balsavimą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo. 22 val. 44 min. buvo paskelbti balsavimo rezultatai: už balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė, prieš nebalsavo niekas.

 

1990 m. Atkurta Nepriklausoma Lietuvos Respublika

1990 m. kovo 15 d. SSRS liaudies deputatų suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kuria Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas paskelbtas neteisėtu ir negaliojančiu. Už rezoliuciją balsavo 1463 deputatai, prieš – 98, susilaikė 128.

1990 m. kovo 20 d. Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos Respublikos herbo kompoziciją, kurios pagrindu tapo skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 m. Lietuvos monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas.

1990 m. kovo 25 d. SSRS desantininkai užėmė Aukštosios partinės mokyklos ir politinio švietimo namų pastatus Vilniuje, politinio švietimo namus Kaune ir LKP Zarasų rajono komiteto pastatą. Kovo 27 d. desantininkai užgrobė LKP CK pastatą Gedimino prospekte Vilniuje. Naktį įsiveržė į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę ir, sumušę ten besislapstančius iš sovietų armijos pasitraukusius Lietuvos jaunuolius, juos išsivežė. Balandžio 8 d. sovietų desantininkai Vilniuje bandė užgrobti Spaudos rūmus, to padaryti jiems neleido prie rūmų susirinkę žmonės.

1990 m. balandžio 18 d. Sovietų Sąjunga, reikalaudama, kad Lietuva atšauktų Kovo 11-osios Aktą ir grįžtų į kovo 10 d. buvusią padėtį, pradėjo ekonominę Lietuvos blokadą. Ji tęsėsi 72 dienas.

1990 m. gegužės 31 d. Moldavija pirmoji iš SSRS respublikų pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

1990 m. birželio 25 d. pradėta išdavinėti Lietuvos Respublikos pilietybės pažymėjimus.

1990 m. birželio 29 d.  Aukščiausioji Taryba priėmė vadinamąjį moratoriumo įstatymą, pagal kurį Kovo 11 Akto įgyvendinimas galėjo būti stabdomas tik prasidėjus deryboms su SSRS ir tik šimtui dienų. M.Gorbačiovas, prieš tai reikalavęs atšaukti patį Kovo 11 Aktą, priimtu įstatymu pasitenkino ir blokadą nutraukė.

1990 m. spalio 7 d. į apyvartą išleisti pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai.

1990 m. spalio 8 d. atidarytas pirmasis muitinės postas Lazdijuose.

1991 m. sausio 8 d. ryte Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje LKP (SSKP platforma) ir jedinstvininkai organizavo mitingą, į kurį susirinko 5–7 tūkst. žmonių – daugiausia rusiškai ir lenkiškai kalbantys Vilniaus gamyklų darbininkai. Jie reikalavo, kad Vyriausybė atsistatydintų. Apie 10 val. mitingo dalyviai pradėjo veržtis į Parlamentą. Po pietų Kazimieros Danutės Prunskienės vadovaujama vyriausybė atsistatydino. Per dieną Šiaulių oro uoste nusileido daugiau kaip trisdešimt SSRS karinių lėktuvų su sovietų desantininkais.

1991 m. sausio 11 d. SSRS ginkluotosios pajėgos pradėjo veiksmus Vilniuje: desantininkai su tankais ir šarvuočiais užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą ir Spaudos rūmus, čia pirmą kartą panaudojo šaunamuosius ginklus prieš beginklius saugotojus ir vieną jų sužeidė. Streiką paskelbė Maskvai tiesiogiai pavaldžios įmonės, Vilniaus geležinkelio stotyje sustojo traukinių eismas, nedirbo oro uostas. SSKP platformininkų surengtoje spaudos konferencijoje Juozas Jermalavičius praneša, kad Lietuvoje sukurtas Nacionalinio gelbėjimo komitetas.

1991 m. sausio 13 d. SSRS agresijos Lietuvoje karinė akcija. Naktį į sausio 13 d. SSRS kariniai daliniai jėga užėmė televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto bei kai kuriuos kitus pastatus, nutraukė Lietuvos radijo ir televizijos transliacijas. Per šturmą žuvo 13 Lietuvos laisvės gynėjų (L.Asanavičiūtė, V.Druskis, D.Gerbutavičius, R.Jankauskas, R.Juknevičius, A.Kanapinskas, A.P.Kavoliukas, V.Maciulevičius, T.Masiulis, A.Matulka, J.A.Povilaitis, I.Šimulionis, V.Vaitkus, sunkiai sužeistas V.Koncevičius mirė vasario 18 d.), sužeista ir sužalota 604 beginkliai žmonės, padaryta daug materialių nuostolių.

1991 m. vasario 9 d. Vyko gyventojų visuotinė apklausa (plebiscitas) dėl Lietuvos nepriklausomybės. Buvo pateiktas vienas klausimas: „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“. Į rinkimų apylinkes atėjo beveik 85 proc. rinkėjų, 90,47 proc. jų pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.

1991 m. vasario 11 d. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą „de jure“ pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.

1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės poste tarnybos metu nužudyti septyni Lietuvos policininkai ir muitininkai. Nusikaltimą įvykdė Rygos ypatingosios paskirties milicijos rinktinės, pavaldžios SSRS Vidaus reikalų ministerijai, kariškiai.

1991 m. rugpjūčio 5 d. įvesta nauja Lietuvos valiuta – talonai, žmonių dažniausiai vadinti žvėriukais arba vagnorkėmis nuo tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardės. Ką nors perkant ir mokant SSRS rubliais reikėjo sumokėti tiek pat ir talonų, nuo 1992 m. spalio 1 d. talonai paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje. Apyvartoje buvo iki 1993 m. liepos 20 d.

1991 m. rugpjūčio 19 d. naktį Maskvoje prasidėjo pučas, vadovaujamas vadinamojo Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP), kuris siekė išsaugoti griūvančią Sovietų Sąjungą. 6 val. ryto komitetas paskelbė apie tariamą SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ligą – iš tiesų jis buvo izoliuotas Forose, Kryme, kur atostogavo. Komiteto įsakymu SSRS buvo įvesta karo padėtis, liepta išformuoti valdžios institucijas ir karines formuotes, neatitinkančias SSRS įstatymų, sustabdyti politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veiklą, uždrausta rengti demonstracijas ir mitingus, įvesta žiniasklaidos kontrolė. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, paskelbęs, kad įvykdytas antikonstitucinis perversmas, paragino SSRS kariškius maište nedalyvauti ir paremti jam besipriešinančius piliečius. ugpjūčio 21 d. Vilniuje Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją. Per incidentą žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. Tai buvo paskutinė auka kovoje už Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą.

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjus pučui Maskvoje SSRS kariškiai 9 val. ryto užėmė Radijo ir televizijos Kauno redakciją, Sitkūnų radijo stotį, po pietų užgrobė Respublikinę telefonų stotį. Vakare grupė ginkluotų omonininkų įsiveržė į Vilniaus taksi parką. Buvo nutraukta Lietuvos muitinės postų veikla.

1991 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vatikanas. Per visą istoriją Lietuvos valstybę jis pripažino tris kartus – pirmą kartą XIII amžiuje suteikiant Mindaugui karūną, antrąkart – 1922 m.

1991 m. rugsėjo 2 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvos Respubliką pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos. Rugsėjo 6 d. Lietuvos Respubliką pripažino Sovietų sąjunga. Lietuva iki šios dienos jau buvo gavusi 57 valstybių pripažinimo aktus. Tą pačią dieną Stasys Antanas Bačkis pranešė, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba užsienyje nutraukia veiklą.

1991 m. rugsėjo 17 d.Lietuva kartu su Latvija ir Estija tapo Jungtinių Tautų narėmis. Priešais Jungtinių Tautų būstinę Niujorke buvo iškelta Lietuvos vėliava.

1991 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdyje Berlyne buvo priimtas sprendimas atkurti Baltijos šalių olimpinių komitetų teises tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje.

1991 m. spalio 7 d. Lietuva tapo UNESCO nare. 1992 m. buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 1993 m. – nuolatinė atstovybė prie UNESCO.

1991 m. spalio 15 d.  Helsinkyje Vytautui Landsbergiui pasirašius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Baigiamąjį aktą Lietuva tapo šios organizacijos nare.

1991 m. lapkričio 19 d. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas gavo Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento kvietimą dalyvauti 1992 m. žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse.

1991 m. gruodžio 7 d. Vilniuje prie Sporto rūmų įvyko streikuojančios nepriklausomos spaudos organizuota protesto akcija „Rokas už spaudos laisvę“.

1992 m. birželio 3 d. Interneto adresų tarnybos tarptautinėje duomenų bazėje atsirado įrašas apie Lietuvoje sukurtą „.lt“ domeną.

1992 m. birželio 14 d. vyko referendumas dėl sovietinės kariuomenės besąlygiško išvedimo iš Lietuvos teritorijos 1992 m. ir Lietuvai padarytos žalos atlyginimo. Jame dalyvavo per 76 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių. Iš jų 90 proc. balsavo, kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas 1992 m.

1992 m. rugpjūčio 5 d. Barselonos olimpinių žaidynių disko metimo rungties varžybose Romas Ubartas nusviedė diską 65,12 m ir laimėjo pirmąjį nepriklausomos Lietuvos olimpinį aukso medalį. Rugpjūčio 8 d. Lietuvos krepšininkai XXV olimpinėse vasaros žaidynėse Barselonoje iškovojo bronzos medalius. Olimpinių žaidynių mažajame finale susitiko Lietuva ir Jungtinė komanda – taip buvo pasivadinusi buvusiai SSRS atstovaujanti komanda.

1992 m. spalio 25 d. konstituciniu referendumu, vykusiu kartu su Seimo rinkimų pirmuoju turu, buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lapkričio 2 d. įsigaliojusi Konstitucija Lietuvoje atkūrė Prezidento instituciją. Nuo 1994 m. spalio 25‑oji minima kaip Konstitucijos diena.

1992 m. lapkričio 25 d. į pirmąjį posėdį susirinkus Šeštajam Lietuvos Respublikos Seimui darbą baigė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, arba Penktasis Lietuvos Seimas. Seimo pirmininku buvo išrinktas rinkimus laimėjusios Demokratinės darbo partijos vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas. Vadovaujantis Konstitucija jis tą pačią dieną pradėjo laikinai (iki Prezidento rinkimų) eiti Respublikos Prezidento pareigas. Seimo pirmininku tapo Česlovas Juršėnas. Šis Seimas priėmė 940 įstatymų, kurių dauguma buvo susiję su ūkio reforma, Konstitucijos įgyvendinimu ir lito įvedimu, jo kadencijos metu iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė.

1993 m. sausio 7 d. Vyriausybė nutarė pirmajame ketvirtyje kai kuriuos maisto produktus (miltus, kruopas, cukrų, druską, prireikus – ir kitus) pradėti parduoti pagal vienodus visai Lietuvai maisto produktų talonus.

1993 m. vasario 14 d. Lietuvoje vyko visuotiniai prezidento rinkimai. Juose varžėsi nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis ir buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas. Rinkimuose dalyvavo 78,6 proc. rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. A.M.Brazauskas, surinkęs 60,1 proc. visų dalyvavusiųjų balsų, tapo penktuoju Lietuvos prezidentu.

1993 m. birželio 25 d. apyvartoje pasirodė litai. Talonai iki liepos 20 d. dar galiojo ir buvo keičiami į litus santykiu 100:1.

1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė – 23 val. 46 min. paskutinis Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Nuo 1995 m. ši diena minima kaip Laisvės diena.

1994 m. balandžio 30 d. Lietuva pirmą kartą dalyvavo Europos transliuotojų sąjungos (EBU) rengiamame 39-ajame „Eurovizijos“ dainų konkurse Dubline. Tais pačiais metais konkurse debiutavo ir Estija, Lenkija, Rusija, Vengrija, Rumunija bei Slovakija. Lietuvos atstovą Ovidijų Vyšniauską su daina „Lopšinė mylimai“ (muzika O. Vyšniausko, žodžiai G. Zdebskio) išrinko Lietuvos TV darbuotojai. Tuo metu konkurse buvo privaloma dainuoti gimtąja kalba, žiūrovai dar neturėjo teisės rinkti laimėtojo. Lietuvos atstovui konkurso komisija skyrė paskutinę vietą.

1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Lenkijos seimai ratifikavo Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurią valstybių prezidentai pasirašė balandžio 26 d. Vilniuje. Rengiama sutartis ilgai strigo dėl Lietuvos siekio generolo Lucjano Żeligowskio 1920 m. akciją sutartyje įvardyti kaip Vilniaus krašto okupaciją. Lenkijai su tuo nesutikus po ilgų derybų istorijos klausimai buvo palikti spręsti istorikams. Sutarties preambulėje išreikštas apgailestavimas dėl šalių konflikto po Pirmojo pasaulinio karo.

1995 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus banko centrinėje būstinėje Vilniuje pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje bankomatas.

1996 m. gegužės 16 d. oro transporto bendrovė „Lietuvos avialinijos“ atliko pirmąjį keleivinį reisą į Italijos sostinę Romą.

1996 m. gegužės 31 d. Vilniuje, šalia autobusų stoties, pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje „McDonald’s“ restoranas. Pirmąją darbo dieną jis aptarnavo 6,5 tūkst. lankytojų.

1996 m. lapkričio 25 d. į pirmąjį posėdį susirinko Septintasis Lietuvos Respublikos Seimas, jo pirmininku buvo išrinktas Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Šis Seimas priėmė 1473 įstatymus, pradėjo įgyvendinti parlamentinės kontrolės principą, išplėtojo valstybės kapitalo įmonių privatizavimą.

1998 m. sausio 4 d. vyko Lietuvos prezidento rinkimų antrasis turas. Rinkimus laimėjo Valdas Adamkus, mažiau nei vienu procentu balsų aplenkęs Artūrą Paulauską.

1999 m. balandžio 1 d. Santariškių ligoninės Širdies chirurgijos klinikoje pirmą kartą Lietuvoje atlikta operacija, per kurią vyrui prijungta dirbtinė širdis. Operacijai vadovavo Širdies chirurgijos klinikos vadovas akademikas Vytautas Sirvydis.

 

 

Lietuvos istorija. Ikivalstybinis laikotarpis iki XIII a.

Lietuvos istorija. XIII amžius

Lietuvos istorija. XIV amžius

Lietuvos istorija. XV amžius

Lietuvos istorija. XVI amžius

Lietuvos istorija. XVII amžius

Lietuvos istorija. XVIII amžius

Lietuvos istorija. XIX amžius

Lietuvos istorija. XXI amžius

 

Informacijos šaltinis:

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt.
  • A.Gumuliauskas „Lietuvos istorija: įvykiai ir datos“ Mokymosi priemonė 168 psl. 2009 Šiauliai.
  • A.Šapoka „Lietuvos istorija“ Fotografuotinas leidinys 696 psl. 1989 Vilnius, leidykla „Mokslas“.
  • A.Bumblauskas „Senosios Lietuvos istorija 1009-1795“ 485 psl. 2005 Vilnius, R.Paknio leidykla.
  • Vikipedija - interneto enciklopedija.